Kusturica ant LSD

Yra tokia rūšis žmonių, kurie visiškai netiki gyvenimo panašumu į filmus. Tokiems reiktų atvažiuoti keliems mėnesiams į buvusią Jugoslaviją. Arba bent paskirti šešias valandas nuostabiai BBC susuktam dokumentiniam filmui The Death of Yugoslavia – Jugoslavijos mirtis. Pietų slavai sugeba gyvenimą paversti trileriu, įdomesniu už Sopranus. Skambios frazės, derybos ir šantažas, valstybinio lygio ginklų kontrabanda, slaptos kameros, simbolika ir provokacijos, herojai ir niekšai, MIGai, malūnsparniai ir stingeriai. Visa vyko čia pat, “ramiosios” Europos Pietryčiuose, ne taip toli nuo Italijos, Austrijos ar Graikijos, vos prieš 15-20 metų.

Jugoslavijos agonija it Hemingvėjaus romanas atskleidė geriausius ir blogiausius ne tik asmenybių, bet ir visų imperijos tautų bruožus. Griuvus Maršalo Tito – gatvių pavadinimai čia vis dar nepakeisti, statulos nenugriautos – pseudo vienybės ir lygybės politikai, nebeliko kam suturėti nacionalistinių jausmų. Sakoma, kad žydai ir palestiniečiai genetiškai yra labai artimi, bene ta pati tauta. Serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, makedonai – sujunkite taškus patys.

Pernelyg narsūs didybės manijos apimti serbai, palaikomi Jugoslavijos – vienos iš dešimties didžiausių pasaulyje – armijos ir Rusijos, pradėjo nacionalistinio šūdo šnekas. “Joks serbas daugiau nebus mušamas,” – Miloševičiaus frazė, atvėrusi pragaro vartus. Kažkada su vokiečių palaiminimu serbus engę kroatai – vieninteliai katalikai regione su tam būdingu kryžiuočio mentalitetu – negalėjo likti nuošalyje. Turtingi ir gudrūs slovėnai, palaikomi ekonominiais saitais susietų kaimynų iš Vakarų ir Šiaurės, sugebėjo papisti pernelyg savimi pasitikinčius serbus ir iš balos išlipo palyginti sausi. Nelaimėliai bosniai staiga atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Juodkalniečiai, nors ir besispardydami, sutiko būti serbų liokajais. JAV ginami albanai kaip buvo, taip ir liko neaiškūs – aukos vaidmuo, tegul ir paremtas faktais, niekuomet nekelia pasitikėjimo.

O makedonai? Filme yra įstabus, visą makedonų mentalitetą nusakantis įrašas iš Jugoslavijos tarybos posėdžio, kuriame turi būti nuspręsta, ką daryti su besiginkluojančia Kroatija. Tai buvo posėdis, kurio metu Kroatijos atstovas ištarė lemtingą frazę toj e rat – tai karas! Kostiumuotų gynybos ministrų veiduose – nerimas, nežymiai virpa ūsuotų generolų antpečiai. Tik vienas Makedonijos atstovas Vasilis Tupurkovskis – plataus stoto, ūsai it Marko Tveno, vienintelis visame filme šnekantis puikia anglų kalba – ramia mina vilki a la Gariūnai’92 turkiškos medvilnės megztuką. Kol dešine spaudžia piktojo serbų genijaus Jovičiaus leteną, kairėje rūksta cigaretės likutis.

Skurdžiausia Federacijos Respublika Makedonija taikiai paliko Jugoslaviją šiltą 1991-ųjų rugsėjo 8 dieną. Vienintelė valstybė, turėjusi su tuo problemų, buvo Graikija.

Kodėl? Todėl, kad jokia elektros iškrova negali įveikti elektriku dirbusio Petro Poparos – Crni. Čigonų baronams vienas juokas apgauti mirtį, kaip ir žuvims/lovoms – skraidyti. Nepaisant viso to, mano kuklia nuomone, Kusturicos filmai ne taip jau labai ir skiriasi nuo gyvenimo buvusioje Jugoslavijoje.

- Man rodos, šiandien per daug negersime, – sako vienas barzdotas jaunuolis kitam. Kelionė autostopu Skopjė-Vevčanai per visą mažą šalį nusisekė. Pirmasis albanas pavaišino pusryčiais kalnų užeigoje, antrasis užvežė į šaltą, dešimtmečių senumo tualeto plytelėmis išklotą zoologijos muziejų Strugoje, kurio pagrindinė žvaigždė – su dviem galvom gimęs veršiukas. Esame pasiryžę ortodoksų Naujiesiems metams, kuriuos Vevčanai kasmet mini karnavalu.

- Taip… Man rodos, kad alkoholis stipriai prisideda prie šiuo metu mus apėmusios depresijos, – atsako man Andžejus. Visi Makedonijos miestai, tarp jų ir Vevčanai, pilni, kaip Kristoferis kartą sakė, keisto ir kartu labai paprasto liūdesio. Tokio, kokį galėtum pajusti šaltą sausio vakarą, tarkim, Šakiuose. Makedoniškas mažo miestelio liūdesys – graudesnis nei lietuviškas, neišvengiamesnis, tartum geresnio gyvenimo vilties nebuvimas, žinojimas, kad gyvenimas vyksta kažkur kitur, karčiai persipynę su provincialiu mėginimu atgaivinti turizmo industriją. Vevčanai vokietjaponus vilioja šaltinių parku – įspūdinga vieta su tiltais, akmenimis grįstais takais bei senu vandens malūnu, kur gera išgerti skardinę alaus su tyliu belgu Mauro ir pamyžti ant kampo. Žodžiu, Biržų pilis.

Šalia miestelio rotušės nemokamai dalija vyną ir rakiją. Juoda Ludivine oda ir penkiaspalviai Emmos plaukai privilioja gerokai patempusį miestelio merą. Prilaikomas kažkurio iš pavaduotojų, spaudžia mums rankas. Atidaryti karnavalą jam neužtenka jėgų, tad visus turizmas didis džiaugsmas atvykusius iš visų Makedonijos ir Europos kampelių ekonomikos ministerija kaip ir kasmet tenka berti moteriškei, panašiai į makedonų kalbos mokytoją.

Karnavalas tiesiog įspūdingas, anot Krisčio, mačiusio vien vaizdo įrašus, “Kusturicos filmas ant rūgšties”. Miestelio liūdesys kažkur dingsta, užleisdamas vietą trumpam euforijos orgazmui. Netgi muzika – tie patys trimitai ir būgnai, ir kai jie žygiuoja per miestelį, sunku susigaudyti, kur viena melodija baigiasi ir kita prasideda, kur susitarimas, o kur improvizacija. Kostiumai tarsi bebaimės realybės veidrodis spindi vietines ir pasaulio aktualijas bei pop kultūros nuorodas, o dalyviai įsigyvenę į juos tiek dėl Vevčanų šaltiniais tekančio viskio/vyno/rakijos, tiek dėl visiško balkaniško atsidavimo idėjai. Pikti albanų teroristai, džokeriai iš “Betmeno”, karstuose rūkantys lavonai, Rokis Balboa ringe, tradicinė Vevčanų šeimyna, prasto humoro apologetai fakyrai fleitomis keri dvimetrinius bybius, nematomi žmonės ir nacių kolona, eskortuojanti patį Adolfą ir Evą autentiškame mersedese – pastarieji ypač stebina vietinius amerikiečius.

Teisybė, amerikiečiai. Apsikabinę penkialitrius vyno butelius, jie šiurpina makedonus plaukus ant nugaros pastatančiu akcentu vien Peace Corps dėka. Peace Corps, suprask Taikos Pajėgos – ironijos apogėjus pavadinime, kuriam tik amerikonai ir turi sugebėjimų – JAV savanorių organizacija. Keista jos sistema išsiunčia geografijai atsparų vaikį iš Bronkso/Teksaso/Masačiusetso/kokio nors Dumbfuckistano į atsitiktinę pasaulio lokaciją. Taigi, pasirinkdamas šį kelią, nežinai, ar po kelių mėnesių atsidursi Bangladeše, Peru ar Makedonijoje.

Stereotipai labai mėgsta girtus. Makedonijoje Taikos Pajėgos laiko apie trisdešimt amerikiečių, ir tik du iš jų rūko. Kalbos pamokoms pirmus tris mėnesius jie skiria keturias valandas kiekvieną dieną, ir vis tiek kalba prasčiau, nei, tarkim, suomė Marija – liežuvis tiesiog nesiverčia, kai esi pratęs įsivaizduoti, kad pasaulio kraštas – tai Havajai, o angliškai šnekama nuo Vašingtono iki Vanuatu. Tie, kurie nėra pernelyg mandagūs, pripažįsta, kad Europą įsivaizdavo kaip regioną tarp Paryžiaus ir Romos ir visai nesitikėjo patekti ten, kur pateko.

Apie penktą vakaro visi girtuokliai nevalingai suplaukia į centrinę aikštę, geria vyną, rėkia nacionalistines dainas ir bučiuojasi. Alkoholio, narkotikų ir azartinių lošimų mentorius Siniša apsikabina mane ir pasakojasi, kaip vien šįvakar turi mažiausiai keturias galimybes. Belgė Anuk, kurią jis dievagojasi mylįs, stovi vos per kelis žingsnius, išsidažiusi veidą tomis pat spalvomis, kaip ir jis. Mano girtoj galvoj kuriasi išvados apie Sinišos priklausymą tikro makedono tipažui. Jis visada linksmas ir neša gerą energiją, niekuomet neatsisako padėti gauti kokybiškos rakijos ar kitų substancijų, puikiai elgiasi su vaikais, yra ganėtinai išsilavinęs ir protingas ir niekuomet niekuomet nenori niekam niekam pakenkti. Net kai meluoja ir apgaudinėja – dažniausiai, be abejo, moteris – visa išeina jam tarsi savaime, be jokio pykčio ar blogos minties grūdo. “Tiesiog taip išėjo,” – tokį paaiškinimą įsivaizduoju sklindantį iš jo lūpų. Nieko nepadarysi.

Štai ir dabar šviesiaplaukė čekė mėlynomis liepsnojančiomis akimis, Strugoje dalyvaujanti jaunimo mainuose – kuriuose Siniša kaip ir vienas iš vadovų – negali atitrauki žvilgsnio nuo jo, mosuodama netikro šikšnosparnio mantija. Mergina įspūdinga – girtas Andžejus vos nekaukia iš seksualinės nevilties.

Mus šiaip ne taip supakuoja į autobusą ir nugabena Strugon, viešbutin ant Ohrido kranto, kuriame vyksta prastos muzikos vakarėlis. Lenkiokas čiumpa į parankę Mariją, į kitą – mane, vedasi toliau nuo to siaubingo triukšmo ir sako:

- Rėk!

Girti iki panagių, nesavais balsais bandome išstaugti visą savo pyktį į ežerą. Rėkiame visomis žinomomis kalbomis, kiek tik plaučiai leidžia, visais žodžiais, kuriuos suprantame, ir trečdaliu tų, kurių nežinome. Galiausiai mano galva paliečia it pūkai minkštą pakrantės žvyrą, o akys su palengvėjimu užsimerkia.

—

Sveti Stefan – Šventas Stefanas – mažas miestelis palei Ohrido ežerą, susitelkęs aplinkui devintojo amžiaus uoloje iškaltą vienuolyną. Vienuolynas – tiesiog uola. Ateisto logika neleidžia man tikėti dieviška energija, tačiau viduje, greta ikonų, apima keistas saugumo jausmas. Jei kas dabar užrakintų duris iš lauko, nežinau, ar imčiau šaukti ir belstis, prašomas išleisti. Vienintelė šviesa, vilganti sienas – nuo plonų stačiatikiškų žvakelių.

Nuo uolos puikiai matyti visas ežeras. Esu pagiringas, alkanas ir be denaro kišenėje, mano nakvynės vieta – už 18 kilometrų, už Ohrido, Strugoje, šaltame ir nesvetingame latvės Martos bute. Todėl neturiu kur skubėti. Stoviu ir žvelgiu. Kiek žemiau vienuolyno prižiūrėtoja, sena sulinkusi bobutė, šluoja aslą. Ten, kur mūsų nėra, gyvenimas teka lėtai ir neišvengiamai.

Vienas draugas man prisipažino bijantis uolų ir pakraigių, ne todėl, kad bijotų nukristi, o todėl, kad kaskart, atsistojus ant jų krašto, apima žiaurus noras nušokti. Visiškai logiška, manau. Stoviu taip jau penkiolika minučių, taisydamas emocinę sveikatą. Už nugaros – mažas neišvaizdžių, šiam regionui būdingų šlykščiai raudonų triaukščių namų kaimelis. Žmonės, rodos, tik tam ir sukurti, kad darkytų tobulą kraštovaizdį. Nuo čia veda takelis. Takelis veda į mišką, pilną tylos ir stambiagabaričių paukščių, kuriuos vadina kėkštais, strazdais ir kitaip. Ant vienišos kalvos auga vienišas medis, ant vienišo medžio tupi vienišas sakalas, o man nesinori grįžti atgal. Nesinori grįžti į vakar dieną, nesinori vėl matyti vyno butelių, autobusų, veršiukų su dviem galvom, nacių, kvailos draugiško Andžejaus šypsenos, betikslybės Kristoferio akyse ir Marijos vaikiškumo.

Grįžti tenka netgi į šį tą blogiau. Esu visiškai vienas latvės bute – ji kažkur, jei turėčiau pinigų sąskaitoje, bent jau žinočiau, kur. Struga jau ima asocijuotis su šalčiu – išskyrus Skopję, centrinį šildymą Makedonijos namuose retai berasi – ir pilku dangumi per pagirias. Baltos kambarių sienos, tuščias Gorenje šaldytuvas ir daugiau garso, nei šilumos skleidžiantis elektrinis šildytuvas. Marta, iki šiol vadinusi mane braliuku ir žvengusi iš tų pačių piktų juokelių, kaip ir aš, šiom dviem dienom kažko užsiraukusi. Su manimi kalba tik dviskiemeniais žodžiais ir dvižodžiais sakiniais, nenori manęs matyti ir šiaip visu kuo rodo, kad aš visiškai atstumiantis. Žvelgiu į laikrodį. Iki ryto ir kelionės atgal į Skopję – mažiausiai aštuonios valandos. Gūžtelėjęs pečiais, užsikaičiu puodelį arbatos ir atsiverčiu knygą – nieko geriau veikti ir nesugalvosi.

Knyga atsibosta. Latvės kompiuteris guli ant stalelio, apkrautas atvirukais, popieriukais, puodeliais ir tušinukais. Atverčiu ekraną, ir darbastalis priverčia mane išsižioti: nuotrauka iš Kalėdų vakarėlio, kurioje – aš ir Marta, besišypsantys vynu apneštais dantimis. Apstulbęs žvelgiu į darbastalį kelias minutes. Tada tyliai išjungiu kompiuterį, užverčiu ekraną, padedu į tą pačią vietą ir, lyg niekur nieko, pedantiškai apkraunu tais mielais mergiškais šūdniekiais.

—

Paveikslėliai iš Vevčanų – skyriuje “Paveikslėliai”.

Toks jau blet graikas

Stoviu ir myžu į Ohrido ežerą. Trečia ryto, naujųjų naktis. Vanduo į vandenį, savotiškas jungtuvių ritualas, savotiška dovana svetingai Makedonijai. Ohridui jungtuvės neypatingai – visas agresyvus garsiai putoja po mano pėdom, tik ežeras, bet piktesnis nei dauguma jūrų. Piktas jis tikriausiai ne tik ant manęs, bangos baltai lūžta ne tik man, baltai lūžta visiems nuo Strugos – eStruchos, kaip ją vadina vietinės ispanės, duok Dieve stiprybės pakelti šį rafinuotą, kurwa, akcentą – iki pat Albanijos ir atgal, visai girtų oranžinių žibintų nusėtai pakrantei.

Makedonai visiškai pričiuožę. Daugumai jų netgi kalnai nepatinka – išskyrus momentus, kai reikia surasti nuošalią vietą pistis – nors šalis trim ketvirtadaliais vien kalnai ir pakalnės. Tai visai ir nenuostabu, kad ant šito močkrušiškai nuostabaus ežero kranto šiuo ypatingu metu stoviu vienas. Visi glamūruose ir oazose, susigrūdę prirūkytam girtam turbofolke, umc umc umc, buteliukas prasto alaus – aštuoni litai, paprasti stružanai su turkiškos medvilnės megztukais ir raumenų neslepiančiais marškinėliais, ir jų stružankos, pernelyg puošniai pasirėdžiusios, per trumpais sijonais, per daug makiažo, per tvankiais kvepalais.

“Apsidairyk aplinkui,” vienoje Skopjės kavinėje sakys man viena makedonka. “Ar matai nors vieną merginą trumpais plaukais?” Apsidairysiu ir su siaubu suprasiu, kad jobtvaju, tiksliai. Įžvalga, tiesa, nusipelno susižavėjimo.

Myžančio į ežerą žmogaus galvoje – daug minčių, ir kartu nei vienos. Kokie makedonai, tokie makedonai, bet bent jau ne tokie nuspėjami, kaip graikai. Pažiūri į atsitiktinį snukutį Salonikų autobuse ir iš karto aišku – visi čia tokie jau graikai, tokie jau graikai, kad statistinę pagyvenusią britę/vokietę/lietuvę (?) sudrėkinti gali per tris sekundes. Stilingi ir aistringi – asmenis, kurie taip apibūdina nacionalinį charakterį, reiktų siųsti į koncentracijos stovyklas kaip kenksmingus žmonių rasei – nelyginant italai, gal kiek nuoširdesni, bet vien išgirdęs kalbos skambesį, supranti, kaip smagiai ji pritaikyta įvairių įvairiausioms meluojančioms, nacionalistinėms, šovinistinėms šūdo šnekoms. Tamsiose akyse ir graikiškose nosyse gali aiškiai įžvelgti, kodėl arabiškos architektūros pritvinkusi pagrindinė miesto aikštė vadinama Aristotelio vardu. Pabandyk pasakyti, kad parlamento sargai Atėnuose atrodo kaip kokaino perdozavę karnavalo pabėgėliai, ir atsakymas bus “bet jie vilkėjo tokius rūbus kovodami su turkais!”

Čia gimė Kemalis Atatiurkas. Angliškai kalba kas trečias, bet už – mažą – alaus bokalą nepasikuklins nuplėšti iki dešimt eurų. Ant savivaldybės sienos aiškiai parašyta “Makedonija yra Graikijoje”, o visą Makedonijos Respubliką jie taikiai vadina Skopje. Europos Sąjunga nežino, ką daryti su Graikijos bene trilijono litų skola pasauliui. Salonikai stato naują metro, ir informacinė lenta aiškiai skelbia – planuojamos išlaidos siekia milijardą ir kelias dešimtis tūkstančių eurų…

- Jūsų tėvo vardas?
- Persiprašau?
- Jūsų tėvo vardas.
- O ligoninės, kurioje gimiau, pavadinimo nereikia?

Graikė bent jau nusiviepia. Sąmojis tikriausiai taip ir liks nesuprastas, bet kam rūpi? Leidžiu jai nukopijuoti mano tapatybės kortelę ir pasisakau tėvavardį. Pasirodo, dvi valandas klaidžioti po miestą ieškant telekomunikacijų kompanijos biuro ir pateikti visus asmens duomenis nepakanka, jei nori naudotis graikišku prepaidu. Kaip vėliau man paaiškins vietiniai, vyriausybė tai daro dėl automobilių. Automobilių, kurie šioje šalyje liepsnoja ryškiai per dažnai. Ir negali tuo netikėti. Kai pro tave prašliaužia skanduojanti negyvakių “Ario” ar PAOK – tas pats bybis kitoj rankoj – fanų lavina, imi ir susimąstai nejučia, kiek žmogaus teisių gali paaukoti už saugumo iliuziją.

Myžti į jūrą šalia Salonikų – tas pats, kaip spardyti gulintį. Skaičiuoju tuščius butelius, matuoju balkšvų putų kvadratūrą, it Waldo ieškau visame šiame vaizde panaudoto prezervatyvo – štai ir jis, nevidonas. Trūksta tik girto britų turisto, ir visos šio miesto šiukšlės būtų čia, vienoj vietoj.

Jūra, kita vertus, yra ir liks jūra, ir žaibas turėtų mane gerai pystelti už šventvagiškas kalbas apie šį stebuklą. Net ir stipriai atsiduodanti pagyvenusiomis kojinėmis, ji priverčia mane prisėsti ant Aleksandro Didžiojo paminklo, nukreipti patetišką žvilgsnį į švyturį ir prisiminti, kaip labai aš nuo visko pavargau.

Sentikis Marianas irgi atrodė pavargęs. Traukinys tą rytą vėlavo dvi valandas, kol galiausiai pasirodė ant ne tų bėgių. Sniegas nuo Vodno viršūnės tądien nusprendė pirmąkart pasižvalgyti aplink Skopję, ir vietiniai, susukę rankų kamuolius, pūtė į juos šiltą kvapą.

Sulig pirmuoju “Ar galima?” kupė prisipildė alkoholio garų, ir langai pradėjo rasoti. Kelionė, matomai, ilga ir vieniša. Pakeleivio barzda – kaip rusų popo, vienoj kišenėj rožančius, kitoj – Biblija, veide – gruzino šypsena. Keliauja namo, į pasienio miestelį Gevgeliją, iš kažkokio kongreso Milane.

“Bulgarai – mongolų-totorių imperijos palikuonys,” aiškina jis man, “taip vadinami jie nuo žodžio vulgarūs, o serbai – nuo seno slaviško širdingi. Makedonų kalba – bene panašiausia į senąją slavų, staroslavianski, kuria apeigos atliekamos daugumoj stačiatikių bažnyčių… Jei patikrintum, rastum tiek daug palikuonių iš šių žemių gausybėje kilmingiausių luomų visoj Europoj… O tie, kurie dabar save graikais vadina – nebe tie, kas sakosi. Atklydėliai iš Azijos ir Afrikos. Žinojai, kad dabartinė graikų panašesnė į Afrikos kalbas nei bet kuri kita Europos kalbų?”

Kalba, ko labiausiai ir bijojau, sukasi link religijos. Visiškas ateistas, skubu prisipažinti savo laužyta staroslavianski, keisdamas nežinomus žodžius moderniai laužytais rusiškais. Negaliu sakyti, kad neieškojau, Dievas mato – pats krūpteliu nuo ironijos šiam pasakyme – bandžiau, bet į mano klausimus nebuvo atsakyta. Logikos man reikia, įrodymų.

“Gaila,” sako Marianas. “Kai žmogus tiki, net ir organizmas kitaip veikia. Širdis turi tikslą plakti.”

Po tokios frazės tik nusisukti į langą ir laukti, kol šis labas-ir-ate draugas pamatys savąją stotelę. “Marianas, beje, mano vardas,” spaudžia jis man ranką, kol pasieniečiai eina per vagonus. “Nuo gerojo samariečio, Samarian.”

“Tomas,” pasisakau.

“Aaa, Tomas Neverny!” lyg apsidžiaugia sentikis, apsidžiaugiu ir aš. Šventasis Tomas, paskutinis patikėjęs Jėzaus prisikėlimu, ir tai tik kai gavo progą paliesti jo žaizdas – vienas mano favoritų Biblijoje.

“Žinau. Bet man patinka mano vardas,” šypsausi.

Radmila, kurią sutinku prie senovinių Kamaros vartų – nelyginant triumfo arkos – iš tų pačių netikėlių tarpo, kaip ir aš. Ji ir jos Janis čion atklydę ne iš Afrikos. Radmila, save vadinanti Randy, gimė Gruzijoje iš graikės ir ruso meilės, todėl žino, kaip paruošti baltą mišrainę ir už ką galima nekęsti rusų. Janis į šį studentų miestą užsuko iš vieno senųjų Graikijos kaimų, ir gali tai įrodyti šviesiais plaukais bei mėlynom akim. Išsilavinimas – aviacijos inžinieriaus, darbas – padavėjo.

Radmila buvo modelis, dabar studijuoja politikos mokslus. “Negalėčiau sakyti, kad tame nebuvo narcisizmo, gal net didžioji dalis,” aiškina praeitį ji. “Bet bent jau priekabių nepatyriau – visi klaidingai įsitikinę, kad manekenėms reikia miegoti su fotografais ir dizaineriais. Po teisybei, tas labiau taikytina modeliams vyrams…”

Padūmavę, apsiniaukę lietingi Salonikai nuo senovinės miesto sienos kliudo pamatyti Olimpo kalną. Dievai, tikiu, iš ten seniai jau išsikraustė, ir bakchanalijos papėdėje tikriausiai nebe tos. Sako, kad čia vis dar yra salų, okupuotų pagyvenusių, saulėje nusvilusių graikų ir jų jachtų, kuriose kliuksi Metaxa ir spygauja jaunos užsienietės. Gal taip ir yra, bet neapgausite – žinau, kad daugumoje jų gyvena pikti kaimiečiai, o feta ir vynu besisvaiginusius piemenis pakeitė rūgštimi pagardinti tranzo festivaliai. Mados pasauliui talentingas graikės veidas kartu su švyturiu, pilku dangumi ir uosto dokais įsikorporuoja į Graikijos paveikslą mano sąmonėje, ir velniaižin, kam pavyks jį artimiausiu metu ištrinti. “Nežinau, ką daugiau tau parodyti. Gyvenu šitoj šaly jau bene penkiolika metų, tad griuvėsiai manęs nedomina,” prisipažįsta mano gidė.

Pirmakursės, man dedas, visos priklauso tam pačiam tipažui. Nuo Seulo iki Salonikų jos atviros naujoms patirtims ir meniškos, ir pasimetusios, ir šuniuko akimis, ir ima iš gyvenimo viską, ir šoka ir dainuoja, ir mėgsta ironiškas šnekas ant laiptų, kai už nugaros per garsiai trankosi kolonkės. Desfiną sutinku prie tų pačių Kamaros vartų, su būriu jos draugų ir plunksna plaukuose.

Tūsas vyksta miesto universitete, tikroje socialisto svajonėje, kurioje bet kuris prašalaitis – jokio studento pažymėjimo, jokių formalumų! – gali kasdien gauti nemokamus pietus, alus vakarėliuose kainuoja eurą – pigiau nei parduotuvėj – o dauguma studentams reikalingų knygų dalinamos nemokamai. Desfina prieš metus ar porą buvo įsimylėjusi kitą lietuvį mano vardu. Visi koziriai mano rankose, bet…

Pasieniais grūdasi kieti vaikinai pūkuotais kapišonais ir į šoną nusuktom beisbolo kepurėm. Centre sugestyviai kraiposi būrys aštuoniolikmečių, kokie 70 proc. jų, siekdamos būti įdomesnėmis, netrukus ims vaidinti lesbietes. Kokie 40 proc. iš tų 70 dėl tos pačios priežasties vieną dieną pabandys ne tik pabandyti. Cigarečių dūmai viduje, svylančios celiuliozės kvapas už durų, šnekos už baro ir muštynės prie tualeto.

Ne tik pavargau, bet ir pasenau, matyt. Pasigriebiu kuprinę, einu atsisveikinti su jūra ir grįžtu į štabą be vėliavos. Štabe Janis ir Radmila suka trečią suktinę, diskutuodami apie socializmą, žmogaus teises ir destruktyvią religijos įtaką politikai. Ramūs tie Salonikai; dar kartą tuo įsitikinsiu ryte, iš neturėjimo ką veikti keisdamas autobusus po šūdinus šio lietingo miesto rajonus.

Ratas apsisuka, ir aš, paklaidžiojęs po pasaulio bordelius, vėl šalyje, su kuria sudariau oficialią septynių mėnesių santuoką it musulmonas sunitas. Aštuoniolikines graikes iškeičiu į geraširdį girtuoklį Stevaną iš kito mūsų gatvės galo, socialistų klasės žiburėlį – į laužą ir ilgą stalą po gatvės žibintu, nepadoriai brangų alų ir draudžiamas substancijas – į nemokamą naminės rakijos stiklelį. Makedonai švenčia Kūčių išvakares – visas kvartalas susirenka lauke, degina laužus, valgo, geria, kalbasi, šoka ir dainuoja… Rytoj – Kūčios, o po jų – pirma Kalėdų diena. Po pirmos Kalėdų dienos – antra, o po antros – trečia.

“Tai gersit tris dienas?” klausiu Stevano. Stevanas pasirėdęs šūba, ausine kepure, lazda, bedante šypsena ir mėlyna – nuo šalčio – nosimi.
“Tai kad jau dabar tris dienas geriam!” atsako man Stevanas. “Živeli!“

Kaip staigiai sutemo… Temperatūra artėja prie nulio, o aš sėdžiu lauke prie stalo, kramtau pupas, diskutuoju su trigubai vyresniais kaimynais apie gyvenimą prie Tito ir su siaubu suprantu, kad ta kurwa, kurią bučiavau po gatvės žibintu, įviliojo mane į spąstus. Ir kad ir kiek belėkčiau į vietas, kur galiu gauti martinio, spagečių su padažu ir atsitikinių nuotykių, vis tiek tyliai parsliūkinsiu, it šuo pamušta koja, pirkion, savo keptų bulvių porcijai, stikliukui rakijos ir vakaro barniui.

Bet dėl šito tai mes dar pažiūrėsim.

Pavargę kariauti

Komikas Džordžas Karlinas, kalbėjęs apie gausybę svarbių dalykų, kartą užkliuvo už švelnėjančios ir biurokratėjančios amerikiečių-anglų kalbos. Kaip pavyzdį jis naudojo kontuzijos būseną, ištinkančią, kai kareivio nervų sistema tiesiog nebegali pakelti mūšio metu patiriamo streso. Pernelyg įtemptas valas trūksta, šamas kvatodamas nuplaukia, o vargšas pėstininkas lieka sėdėti apkase kvailai šypsodamasis ir žvelgdamas toli toli, už tūkstančių mylių, lyg į gimtojo Kanzaso pievas.

Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai tai vadino “shell shock” – laisvai verčiant, “šrapnelio šoku” – trumpa ir aiškia kolokacija, turinčia bemaž tokias pačias garsines savybes, kaip ir staigus artilerijos smūgis. Korėjos karo metu sąvoka buvo pakeista silpnai skambančiu “battle fatigue” – “mūšio nuovargiu” – kaip diplomatiška! Vargšas pėstininkas, nebesusivokiantis, jis Havajuose ar Seule, tiesiog “pavargo”. Galiausiai atėjo metas nesėkmingam, bet labai muzikaliam Vietnamo karui. Šūdo pilna vyriausybė surado visiškai sterilų, ausų krapštuku ir spiritu išvalytą “post-traumatic stress disorder” (“potrauminis streso sutrikimas”, verčiant pamorfemiui), anot Karlino, “sąvoką, kurioje nebeliko nei krislo skausmo anei žmogiškumo”.

Minkšta, išvalyta, biurokratizuota ir politiškai korektiška kalba – lengva išeitis iš nepatogių situacijų. Naudojant ją, nėra pavojaus nieko įžeisti – kaip ir pavojaus iš viso ką nors pasakyti. Invalidai staiga patapo žmonėmis su negalia, vargšai – asmenimis su ribotomis galimybėmis, čigonai – romais.

Biurokratinė kalba seniai nusikratė paprasto įrankio rolės. Kaip ir gausybė kitų puikių visuomenės sumanymų, sukurtų gelbėti ir sergėti – religija, vyriausybė, socialinė rūpyba, armija ir policija, pati biurokratija – seniai išaugo tarno livrėją, įgavo stuburą ir patapo kažkuo pulsuojančiu, gyvu organizmu, nelyginant ameba, reguliariai dalinančia branduolį ir spjaunančia naują darinį. Iš esmės – socialiniu Frankenšteinu.

Beformės kalbos kategorijoje su Europos Sąjunga galėtų varžytis nebent katalikų bažnyčia.  Europos pilietybė, mokymąsis visą gyvenimą, integracija ir tolerancija, veiklus jaunimas – propagandinės sąvokos maloniai šoka kadrilį apie mūsų pagiringas galvas steriliam Sarajevo viešbuty, nuo dešimtos ryto iki septynių vakaro. Nuobodžiaujame devynias valandas, po to kelias valandas geriame; arba, kaip pasakytų ponas Barroso, dalyvaujame situacijų vadybos mokymuose, po kurių užsiimame tarpkultūriniu dialogu. Lyg, be būrio lenkiokų, būtų su kuo labai dialogauti.

Gerai, sutarkime. Jūs mokate už mano parazitavimą Balkanuose, aš stengiuosi nekreipti dėmesio į kankinimus biurokratija kas antrą mėnesį.

Gedulo ženklan visa Skopjė pasidengia tiršta migla, ir kelioninio viskio paieškos apsunksta. Kelyje link parduotuvės šutvė madingų makedonų balsiai dainuoja because I got high, lyg norėdami paaiškinti, kodėl toji migla smarkiai atsiduoda degančia celiulioze.

Jokių problemų dėl Kosovo spaudų pasuose. Serbų policininkas ramiu veidu grąžina mūsų dokumentus. Virš Republika e Kosova it ugnimi išgraviruotos mėlyno rašalo raidės “Anuliuota”. Nėra čia ko nesuprasti – kam tamstos pasui spaudas iš valstybės, kuri neegzistuoja? Medžioklės trofėjus nuo to nei kiek nesuprastėja, veikiau atvirkščiai – keli iš jūsų, močkrušėliai, turite pasuose anuliuotus Kosovo spaudus?

Bosnijos pasieniečiai ne tokie švelnūs. Išrikiuoti esame lygia eile, laukiame, kol juodas spaudas papuoš pasus.

- Dabar jau šaudys, – nesusilaikau, ir visi krizename. Šiaip ar taip, jei jau esame Bosnijoje, nemandagu būtų išvažiuoti nepatyrus jų žymiojo genocido.

Karas – dalykas rimtas, pasakytų kalnų slėnyje patogiai išsitiesęs Sarajevas. Miestas žiūri į pavargusius turistus kulkų akiduobėmis, išmuštomis šlykščiai paprastų namų sienose. Vietiniai, rodos, netgi nesibodi tų skylių užtinkuoti, iš jugoslaviško nerūpestingumo palikdami tai spręsti istorijai.

Vilkas Vučko 1984-aisiais čia šventė žiemos olimpines žaidynes. Tarp 1992-ųjų ir 1996-ųjų ponai Miloševičius ir Karadžičius čia surengė ilgiausią sostinės apsiaustį modernios karybos istorijoje.

Tipažai tiesiog stulbinantys. Tarp būrio lenkų – Agata ir Robertas, suradę projektą abiems Tetove, bene albaniškiausiame Makedonijos mieste. Žavi Agata tranzuoja ir šoka, banaliai imdama iš gyvenimo viską, ką jis siūlo – lyg gyvenimas siūlytų ką nors už dyką – o Robertui nepatinka. Jam nepatinka Tetovas, jam nepatinka užterštumas, jam nepatinka albanai ir jam nepatinka Makedonija, jam nepatinka, kad autobusuose rūkoma, jam nepatinka beprasmės kelionės ir jam nepatinka taip banaliai viską ant lėkštės siūlantis gyvenimas.

Annes, devyniolikmetis estas krepšininkas, tiesiog nežino, ką veikti toliau. Būdamas blondinas ir – nepamirškime – krepšininkas, girto žaidimo “aš niekuomet” metu prisipažįsta per vienerius metus apturėjęs devyniolika moterų, ir, galiu kirsti lažybų, apturės vieną ar dvi vien šiame seminare, bet nepanašu, kad tai suteiktų jam jėgų tęsti. Savaitė po jis liūdnai paliks savo rūmus prestižiniame Skopjės rajone ir grįš į Latvijos pasienyje miegantį miestuką besivaikydamas svajonės tapti interneto inovatoriumi.

Paskutinis alaus bokalas Skopjėje – iš mano sąskaitos.

- Aš nemėgstu kategorizuoti žmonių, – tipiškas naivus šūdas versis iš jo keistai nekaltos sielos, o aš galvosiu – jei būčiau moteris, visiškai permiegočiau.

Alkoholio paieškos visiškai pistame Sarajevo rajone – sunkus dalykas, bet aš ir Darija – vienintelė būtybė, su kuria galiu lietuviškai šnekėti nešvankybes Balkanuose – nepasiduosime. Darija, kaip tikra ruskaja duša, operuoja bemaž tobula bosnių šnekta, tad suras taksistą. Taksistas, tegul ir besispardydamas, suras uždarytą krautuvę. Tuk tuk tuk, ir senas musulmonas atidarys duris. Suras porą butelių tobulai prasto skrandžio rūgštimi atsiduodančio Vraneco, kurį gersime viešbučio koridoriuje. Šviesa čia visiškai kontroliuojama sensorių, tad kas penkias sekundes mes pertrauksime savo paaugliškas filosofijas su tikslu pakelti ranką – vai em si ei, ane?

Sarajevas, visgi, tiesiog nuostabus. Turkiškai europietiškas centras verčia galvoti apie neišvengiamą nemalonią kelionę viešbučio link. Tobulas burekas, tobula turkiška kava ir t0bula šiša – vandens pypkė, suprask – atpalaiduoja ir suteikia jėgų, verčia galvoti apie miestą, kur susitinka kultūros, kurioms nederėtų susitikti. Austro-vengrų imperija čia sutiko otomanus porą šimtų metų atgal. Serbai čia sutiko bošniakus mažiau nei prieš dvidešimt. Abu susitikimai paliko savo žymes architektūroje, ir amžinoji ugnis dega visiems, praradusiems galvas susitikimų metu. Nieko nepadarysi.

Tipažai, tipažai, tipažai. Kita devyniolikmetė, vokietė Karolina, pirmą kartą išvykusi iš savo konglomerato ir už rubežiaus, netrunka įsižeisti po mano pirmojo neskoningo bajerio ir apleidžia kompaniją šiam vakarui. Nėra dėl ko jaudintis, nėra dėl ko išgyventi – kitą vakarą ji jau džiaugsmingai flirtuoja su slovėnu Saško, vidutinišką vokiečių kalbą kompensuojančiu neišnykstančia – kažką, po velnių, slepiančia – šypsena.

Lyg man rūpėtų tipažai. Tai pirmasis mano pogas Balkanuose. Ir jokio skirtumo, jei beveik nesuprantu, apie ką rėkia vokalistas. Vietiniai pankai laisto jaunystę Sarajevsko alumi. Jėgų sulaukti nuostabių Kultur Shock, rodos, stinga, bet visiškai verta. Bachūrams iš Bosnijos, Sofijos ir Sietlo puikiai akomponuoja scenoje tiesiog mirštančios – gerąja prasme – smuikininkė ir saksofonistė, ir Balkanų rauda įgauna įmanomą pavidalą sūkuriu tekančiame pankroke.

Kristoferiui šiandien sukanka dvidešimt septyneri. Morrisonas, Hendriksas, Džoplin ir Kobainas žinojo, ką daryti, kai tau dvidešimt septyneri. Todėl nenuostabu, kad

- Kurwa, kur Kristoferis? Nerandam Kristoferio, – aliarmuoja Andžejus.

Miegota vos pusę valandos, todėl pirma mintis “Duok Dieve, nepasikorė” natūraliai šauna galvon. Viskas tvarkoj. Paflirtavęs su prancūze iš Kroatijos, solinezantas nusprendė pasivaikščioti po naktinį Sarajevą. Viskas gerai. Viskas, išskyrus dar vienerius metus, airiškoje smegeninėje prasidedančius ta pačia prisigerkime-ir-paflirtuokime beprasmybe.

Viskas jam bus gerai. Tikrai.

Autobusui išriedant, jausmas, kad kažkas nenuveikta, neapleidžia. Jaučiuosi apvylęs Sarajevą. Putome tinkamą maistą steriliame viešbučio restorane, gėrėme prastą viskį steriliuose kambariuose ir šnekėjome nešvankybes prieš užmigdami, o miestas taip ir liko varnele mūsų reziumė. Miegas prilenks mane prie sėdynės ir viskas išgaruos lyg vakarykštės žolės dūmas, o jausmas, kad turiu čia sugrįžti, neapleis.

—-

Viskas, dabar jau visiškai aišku. Pametėme taką. Paskutinį kartą kažką panašaus į žmonių pėdsakus matėme ant paskutinės viršūnės, kur, žaviai skambaliuodama varpeliais, ganėsi karvių banda.

Varpelius karts nuo karto vis dar išgirstame, bet nebedžiugina, brolau, nebedžiugina. Idėja nuo Vodno viršūnės pasiekti dirbtinį Matkos ežerą – septyni kilometrai kalnais, aukštyn ir žemyn – nebeatrodo tokia geniali. Kalnas priešais, pirmasis toksai sutiktas Makedonijoje, savo aštriomis uolomis ir neįtikėtinai skardžiais skardžiais praneša: “Kančia ir nesavanoriškas analinis seksas – priešais”.

Nuo paskutinės viršūnės atsivėręs vaizdas tikriausiai buvo to vertas. Ilsinau pavargusias kojas,  kol Andžejus gaudė panoraminius vaizdus.

Pradėjome nuo rojaus, atvykome į skaistyklą, ir pats Dantė geriau nesugalvotų. Grįžti atgal nėra jokios prasmės, vieta, kurioje atsidūrėme – visiška pusiaukelė. Keliai – čia sąvoka visiškai pasiduoda metaforai – pirmyn du. Aukštesnysis veda per aštrias uolas ir stulbinantį pavojų nusiversti žemyn. Mano batai tam visiškai nepritaikyti, ir skaudus rėžimas verčia rinktis žemesniąjį. Čia uolų mažiau, bet dygliuoti krūmai apaugę vandens ištekintus takus iš abiejų pusių, ir veidą tenka užsidengti rankomis.

Saulužė vakarop, o mes kovojame su dyglynais jau ne pirma valanda. Kuprinėje teliūskuoja vyno butelis, kurį mielai iškeisčiau į mačetę. Laiks nuo laiko prieiname taip tankiai suaugusius krūmus, kad prasiveržti neįmanoma. Kylame viršun, atgal pas aštrias uolas, ir leidžiamės žemyn, neva išvydę žmogaus pramintą taką. Fata morgana visa tai, fata morgana.

Telefonai vis dar veikia, bet negi tai padės, jei – kurwa – nežinai, kur esi? Galimybė deginti skurdžią ugnelę per naktį ir tęsti iš ryto nevilioja. Krūmuose kažkas šlama. Ant penkių denarų monetos makedonai vaizduoja lūšį ir gali prisiekti, kad jų čia knibždėte knibžda. Bandau įtikinti save, kad tai tik driežai, tuo pačiu metu kovodamas su mirtinu poreikiu atsisėsti ant uolos, paremti pavargusią galvą kumščiu ir nurimti kelioms valandoms.

Rėkiam, keikiamės ir drąsinam vienas kitą, kol galiausiai Andžejus, kalnų lenkas, euforišku balsu sušunka:

- Takas! Takas!

Nežinia iš kur sukilusios energijos pakylėtas bėgte užbėgu viršun ir – iš tikrųjų! – čia raudonais ir geltonais dryžiais nužymėtas, žmonių išvaikščiotas takas, šalia jo – tyro vandens šaltinis. Abu prigulame pailsėti tankiai alsuodami ir keikdamiesi iš džiaugsmo.

Iškyšulys virš Matkos ežero tiesiog stulbinantis. “Praleidau kelias vasaras ant tokių,” tikina Andžejus, ir negali netikėti Karpatų bernioku. Įsidrąsinęs atsargiai atsargiai nukrypuoju iki jo ir atsisėdu ant pačių nebūties žiočių.

Slėnyje išgraviruotas ežeras palydi saulę, tyliai besileidžiančią už to paties močkrušiško kalno. Pačiu laiku ištrūkome iš miražo pinklių. Seniai nesijaučiau toks gyvas.

Jei dabar pasileisčiau, pirmas akmuo, stabdantis mano kritimą, būtų šimtu metrų žemiau. Jei kritimas būtų sėkmingas, žemę pasiekčiau kilometru žemiau. Mirti – taip lengva ir paprasta, iš tiesų sakau jums.

Nepamiršk susipakuoti žmonos

Vokalistas beda pirštu į Kristoferį – iš kur tu, drauguži? Specialiai airiui pritemdytame Prištinos bare skamba U2, ir net neverta spėlioti, kuri daina. Ta pati, kurią jūsų bendramokslės kniaukė pritardamos gitarai ir girtai paauglystei dešimtoje klasėje. Gerai, kad nepaklausė manęs, būtų buvę kiek nepatogu. Niekaip negaliu suprasti, kaip airiai, būdami visąlaik toli toli aplinkinių tautų užnugary, išbadėję priengti barbarai, staiga pyst ir išmetė žymiausią pasaulio stoutą bei grandiozinę pop grupę, o pseudoautentiškais barais aplinkui pasaulį baigia prisivyti Makdonaldą. Galite kalbėti apie anglakalbystę ir emigraciją į JAV kiek norite, tai iki galo vis tiek nepaaiškina šios civilizacijos paslapties.

Kaip ir išsivysčiusio pasaulio potraukio karo zonoms, naujoms konfliktinėms valstybėms ir skurdui. Kosovas, o ypač jo sostinė, per kelerius metus tapo tokie tarptautiniai, kad vemti norisi. Kas dvidešimt žingsnių – viešbutis, kurio vardas – “Grand”, “Royal”, “Luxor” – nykumu nenusileidžia nei miesto, nei paties viešbučio eksterjerui. Kas penkiasdešimt žingsnių – naujos statybos vietinės ir tarptautinės valdžios institucijos. Nuobodžiaujantys EU Lex, KFOR, WTFN (What The Fuck Not) ir kitų statytinių pareigūnai turi du pasirinkimus – gerti sostinės baruose arba zujti po šalį tarnybiniais džipais. Naujos valstybės statybos, atrodo, jų galvose apsiriboja didelių geltonų raidžių “NEWBORN” išmetimu prie prekybos centro. Nors ne man teisti.

Priština – bene madingiausias mano matytas Balkanų miestas, nors Belgrade dar nebuvau. Nemažai įtakos tam turi milžiniškos stipendijos savanoriams ir karių algos, dar daugiau – kasdienės žiniasklaidos cypčiojimai apie etninius konfliktus regione. Ta mada negali pakeisti paties pramoninio miesto dvasios – smogas čia tirštesnis nei Skopjėje, miestas neturi centro, o namai abipus gatvės – apdailos. Motinos Terezos gatvės, tarnaujančios pagrindiniu Prištinos podiumu, galuose – du karo didvyriai. “Albanų drakonas” Skanderbegas – toks Vytauto Didžiojo atitikmuo – čia tas pats, kaip ir bet kuriame kitame šios tautos gyvenamame mieste. Joja sau ant juodo kaip smala arklio, išdidžiai iškėlęs kardą. Kitame gale – kitokio karo kitoks herojus: it falą suspaudęs kalašnikovą dešinėje rankoje kairės kumščiu grūmoja besiveržiantiems serbams.

Karas čia pamirštas bus negreitai. Specialus kelio ženklas – juodas tankas geltoname skritulyje – kiekvieno tilto galuose patvirtina, kad karinei technikai juo važiuoti saugu. Vienam klajoti po profesionalaus turizmo nepaliestą gamtą taip pat nepatartina. Karčiai juokaujame, kad bent jau mirtis būtų vyriška – būti ištaškytam minos kur nors Kosovo pakrašty. Karo mūsų su Kristoferiu – nepiskit proto, partizanai ir teroristai nesiskaito – šalys nematė dešimtis metų. Su mumis keliaujančios rožiniaplaukės antros kartos pankės Emos Švedija, jei pratemps dar dešimtmetį, galės švęsti visą amžių be karo veiksmų valstybės viduje. O kosovarai – nedarykime iš to tautos – prie stiklo tradicinės raki atvirai pasakoja apie prieš dešimt metų sušaudytus, sudegintus ir užmuštus geriausius draugus, pusbrolius ir pusseseres, dėdes ir tetas. Sunkoka surasti tinkamą reakciją į tokius pasakojimus, dar sunkiau išvengti nekorektiškų klausimų.

Albanų Kosove būna visokių. Vieni nori matyti Didžiąją Albaniją susivienijusią ir tiki šiuo Trečiuoju Reichu, kiti save laiko kosovarais – nauja tauta, kuri po šešiasdešimties metų galėtų turėti tiek pat motyvacijos, kiek dabar makedonai. Vieni keliauja po pasaulį ar kuria meną, kiti dirba Londone, važinėja senais mersedesais, prašo iš tranzuotojų pinigų ir kuria stereotipus. Vieni puola ant kelių vos nugirdę imamo raudą, kiti kryžiumi puola ant Prištinos purvo vos išėję iš dramenbeisu griaudžiančio klubo.

- Man nepatinka, kai kitas vyras žiūri į moterį, su kuria kalbuosi, – vėliau pareikš man vienas jų.

Peteris Lapinas, pasikeitęs pavardę iš flamandiškos – nedarykime iš to kalbos – į rinkodarai tinkamesnę anglišką “Fox”, užsiima turizmo kėlimu ten, kur jo praktiškai nėra. Tikras kelionių vadovas ir belgas iš prigimimo, malonus ir mandagus iki uždusimo ir savotiškai beveidis, užsimoja mums surengti ekskursiją į tikrąjį Kosovą. Būtybė, kuri prisijungia prie mūsų kelionei į Novo Brdo, iš pirmo žvilgsnio atrodo neidentifikuotina. Iš Rytų Europos kilusi buvusi Harvardo profesorė Zyman (sic!), šešiasdešimtmetė žydė-azijatė, pensiją leidžia karo zonose, naujai besikuriančiose bei naujai griūnančiose valstybėse.

-Harvardas? – čirpteli Ema. – Čia Anglijoj?

Gračanicos vienuolyną saugo UNESCO, švedų KFOR pajėgos ir dygliais papuoštos mūro sienos. Blyškiaveidis kareivis Emai prisipažįsta – stovėti čia visą dieną su automatu rankoj, kai nieko įdomaus nebevyksta, užknisa.

Švedų kariai šia prasme panašūs į ortodoksų šventuosius. Katalikybė bando suklastoti istoriją vaizduodama savo kankinius ir geradarius taikiais žmonėmis. Serbams tas giliai pochui. Keli šimtai šventųjų, nutapytų ant Gračanicos sienų, nebijo būti savimi. Arkangelas Mykolas mojuoja kardu, koks nors šventas Bojanas ar Dejanas rankoje laiko kitatikio skalpą, o viršum visų hipiškai nusiteikęs – daug seksualesnis nei katalikų portretuose – Jėzus šelmiškai rodo taikos ženklą. Bevardis ant nykščio. Dude.

Novo Brdo (Naujoji Kalva, balsės jugoslavų kalboms tik trukdo) – tikra tylos karalystė, ir autobusas, pilnas pačiam gyvenimui frigidiškų nusenusių vokiečių turistų, niekada nebuvo čia įkėlęs mėšlino rato. Paskutiniai saulės spinduliai spalvina kalnus dengiančius miglynus švelniai violetine aviečių sirupo spalva. Nuo čia matyti Serbijos ir Makedonijos teritorijos, ir visos jos – vieni kalnai, kalnai ir kalnai 360 laipsnių aplinkui mus. Raukšlėti ir lygūs, kur ne kur pasipuošę kelio pinavija, slepiantys bene vienintelę iki šiol veikiančią aukso ir sidabro kasyklą Europoje. Pasilipęs ant pilies griuvėsių jaučiuosi apsinešęs – žiūrint tiesiai ima panika. Čia galima visiškai prarasti ryšį su motina žeme, atsispirti nuo aptrupėjusio dolomito ir pakilti iki pat priešpilnio, kuris tuojau ims ir, pagal visus islamo įstatymus, susilies su pirmąja patekėjusia vakarine Venera.

“Dvasinga, ble,” visi trys konstatuojame. Kai Londonas buvo Kybartų dydžio, Novo Brdo turėjo 50 tūkstančių gyventojų, milžinišką katedrą, aukso industriją ir galingą tvirtovę. Norėčiau prisijungti prie vietinių porai dienų – sėdėti ant kalno ir galvoti, o vakare eiti susišilti į albanų trobą, kur kas savaitgalį susirenka visa kontracepcija-tik-gaidžiams pernelyg gausi šeimyna, keliauninkui net neklausę įpila turkiškos kavos ir garsiai klega iki išnaktų į nieką nepanašia kalba.

Mudu su Kristoferiu akivaizdžiai liūdnai senstam. Negalim nepastebėti, kad keturiolikmetės šeimininkų dukros po kelerių metų pražys visomis Balkanų spalvomis. Po teisybei, jei kas primygtinai pasiūlytų, pasinaudotumėm liberaliais regiono papročiais kad ir dabar pat. Dėl to jaučiamės šiek tiek nepatogiai ir tyliai siurbčiojame kavą nudelbę akis.

Ir vis dėlto sapnuose mane lankys ne keturiolikmetės albanės, o kalnų peizažas. Norėčiau parašyti atvirą laišką visiems kelionių organizatoriams, turizmo gaivintojams ir neramių sielų keliautojams, prašantį, maldaujantį, rėkiantį: nevažiuokite čia. Neorganizuokite kelionių, nepūškuokite autobusais į kalno viršūnę, nerenkite ekskursijų septyniolika kalbų, nestatykite suvenyrų stendų ir nesiūlykite Novo Brdo kaip dalies supakuotų atostogų. Palikite viską kaip yra, bijokite Balkanų, Kosovo ir albanų, skųskitės neišvystyta infrastruktūra ir informacijos trūkumu. Žilvinai Grigaiti, kvaila bendradarbe ir susenęs japone, važiuokite atostogauti į Indiją, Maldyvus, Kambodžą ir Iraką, palikite Kosovą man ir tokiems, kaip aš. Negadinkite jo savo pasakojimais “kaip ten viskas autentiška” ir “kokie visi skurdūs”.

- Ne dobar den, o miradita, – vos ne pykteli mus išleidžiantis Kosovo pasienietis ir paukšteli po dar vieną trofėjinį antspaudą į mūsų tamsiai raudonus ES pasus. Trofėjai mums šiek tiek kainuos: serbų pasieniečiams žalias antspaudas “Republika e Kosova” prilygsta raudonam “Fuck Serbia”.

Vodno kryžius pasitinka mus pažadais apie sąlyginį saugumą ir stabilumą, savą kambarį ir prie kompiuterio palinkusius ramius vakarus, buitinį alkoholizmą ir šūdo šnekas. Visa, ko reikia paprastai, nepretenzingai ir intelektualiai tarptautėlių kompanijai.

Skopjė vis plačiau žergia savo plaukuotas kojas, po truputį įsileisdama mus giliau ir giliau. Nebepasiklystame mieste. Nebevaikštome grupėmis po septynis žmones. Žinome, kur valgyti ir kur gerti, kur ieškoti informacijos ir kaip makedoniškai paklausti “ar nori su manim pergulėt?” Mus pažįsta kai kuriose užkandinėse, baruose ir parduotuvių alkoholio skyriuose. Anglų kalbą keičia paprasti makedoniški žodžiai.

Vieną kurį vakarą mes paskirsime pasimatymą šitai šlykščiai, raukšles po storais neskoningo makiažo sluoksniais slepiančiai Skopjei. Žiūrėsime pretenzingą vokišką filmą su makedoniškais subtitrais. Ne tai kad mums rūpėtų ką nors suprasti – tiesiog tamsoje daug patogiau glostyti jos koją. Tuomet palydėsime ją namo, į vieną iš daugelio miegamųjų rajonų keistu pavadinimu – Aerodromą, Gazi Babą, Madžarį ar Kisela Vodą. Už prekybos centro, po gatvės žibintu, čiupsime Skopję už pečių ir staigiai suleisime liežuvį gatvės smogu ir pigių cigarečių dūmais prasmirdusion gerklėn. Kišenėje saugiai šypsosis prezervatyvų pakelis – chujznajet, kokį brudą šita kurva nešioja.

—–

Neturintiems vaizduotės: paveikslėliai iš Kosovo – rubrikoje “Paveikslėliai”.

Leistis į kelionę

Mažo kurortinio Strugos miestelio ketvirtadienis, anot čia savanoriaujančių ispanių, priklauso opa-opa. Mano nuomone, geriau jau būtų pasilikę prie žuvies dienos ir skrendančių laiškų. Opa-opa Laura ir Barbara vadina vietinį turbofolk, tik Balkanams – ir ačiū Dievui, kad tik jiems – suprantamą bei mėgstamą muzikos stilių. Įsivaizduokite eurovizinę Balkanų raudą, griaudžiančią rusiško popso-eurobyto stiliumi. Visame kurorte, visuose baruose vietinėje Basanavičiaus gatvėje – tas pats opa-opa. Žali neonai, alus mažuose buteliuose didele kaina, turkiškos tekstilės megztukai ir vienintelė paguoda – televizorius ant sienos, rodantis Fashion TV. Visi paaugliai be interneto prieigos žino – Fashion TV naktimis rodo papus.

- Ka-ta-strofa, – konstatuoju nusukęs žvilgsnį nuo krūtų. – Pabaikim alų ir nešdinkimės, kol neprasidėjo razborkės.

Man pritaria visi, išskyrus ispanes. Visiškai suprantama, joms čia gyventi dar ne vieną mėnesį, tad reikia pasitikėti Darvino teorija, prisitaikyti arba kristi. O ir vulgaresnės kultūros kraštas, iš kurio jos kilusios, duoda tam nemažai pagrindo.

Mūsų bazė – nesiekiantis dvidešimt tūkstančių gyventojų miestukas ant didžiulio Ohrido ežero kranto. Makedonams Ohridas atstoją jūrą, ir ne veltui, jei būtų dar kiek didesnis, mielai mainyčiau į Baltiją. Rudenį šios apylinkės neįtikėtinai gražios. Skopjėje pamiršta ramybė sėdi ant tilto turėklo ir stebi safyro spalvos upę, šniokščiančią pro mažą užtvankėlę. Upės ir ežero pakrantėje – poetų biustai, Struga garsėja didžiausiais pasaulyje poezijos skaitymais. Tarp niekam, išskyrus jiems patiems, nereikalingo meno patriarchų – ir Mick(i)evičius. Su Andžejum reikšmingai susižvalgom. Diskusijas paliksime vakarams prie butelio. Mes nemėgstame poezijos apskritai.

Žvelgdamas į didžiulį mėlyno, skaidraus kaip stiklas vandens telkinį, už kurio – rudenėjantys kalnai, galvoju apie Hemingvėjų. Gyventi sau lūšnelėje didelio vandens telkinio pakrašty Dievo ir ekonomikos užmirštoj valstybėj, žvejoti, gerti ir rašyti Knygą – ši svajonė mirė sulig pirmąja Google Earth versija. Žemėlapyje nebėra baltų dėmių, literatūroje nebėra neišsemtų temų, o ir mes nebe tie, kurie skaitė Hemingvėjų ir gėrėjosi pro-anti-militaristine ledkalnio struktūros proza. Mums seniai nebe penkiolika, bet tokių, kaip Ernestas H. ar Džeromas Selindžeris istorijos mums kelia ne tik ironišką šypseną – svajonių neįmanoma pamiršti, netgi pačių paaugliškiausių…

Žuvėdras ir nesubrendusias mintis išbaido minaretas, pratrūkęs pratisa imamo rauda. Albanija čia pat, o Struga garsi mėlynais vandenimis, poezija ir etniniais konfliktais. Sienos kas antra diena puošiamos naujais užrašais “Struga yra makedoniška” (Struga e makedonska), kurie kas trečią dieną nutepami dažais. Tolerancija yra tolerancija, bet už imamo raudą blogiau tik turbofolkas.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, žygiuojame pakele. Kristoferis, neapsikentęs mūsų pravardžiavimosi Kristina, atsiskyrė nuo bandos ir patraukė į Ohridą vienas. Pagiringas Andžejus keikiasi lenkiškai. Man taip pat ne pyragai, akivaizdžiai padauginau tabako vakar iš tų nervų. Už manęs – prancūzė iš Benino Ludivine, kurios akcentas šiandien tikrai ne prie širdies. Pasmaugti galiu. Kiek atsilikusios – suomė Marija ir estė Paula, suradusios viena kitą. Ir galiausiai, užsisvajojusi, viską fotografuojanti savanoriškai ryža latvė Marta, vietinė Strugoje ateinantiems metams. Latvė – pažįstamo tipo, su kuriuo galiu giminiuoti savąją būseną. Vaikystėje žaidė ledo ritulį, mėgsta tranzuoti, baigė žurnalistiką, klausosi roko, negali gyventi savoj šaly pirmiausiai dėl to, kad nenori, ir tik po to dėl to, kad jos šalis čiulpia. Iš tiesų gėda ir skausmas dėl savo šalies mus jungia glaudžiau nei Ribentropas su Molotovu. Susitikę pralaiminčių šalių piliečiai jaučiasi lyg seni hipochondrikai, besimėgaujantys turiningu pokalbiu apie sezoninį artritą.

- Girtas tu šneki šūdą, kaip ir visi kiti, – vėliau tą vakarą pasakys man Marta. – Bet bent jau šneki protingą šūdą.

Ežerą nuo mūsų atitvėrė privačios teritorijos ir brūzgynai, tad kelias prailgsta. Skaitome ženklus, “Ohrid 12″, “Ohrid 10″, “Ohrid 5″… Galiausiai autobuso vairuotojui neišlaiko nervai, likus trims kilometrams sustoja ir pareikalauja važiuoti su juo. “Kolku?” “Ništo, bezplatno.” Kursuodamas maršrutu Ohridas-Struga ir atgal, spėjo mus pastebėti mažiausiai keturis kartus.

Išsidrėbiu pintoje kėdėje, šalia mano kojų – ežeras, už jo – tie patys kalnai, tik arčiau. Aukščiausių viršūnės siekia debesis, nešančius švelnų rudens orą į Ohrido apylinkes. Stebeilyjamės į šią, tikriausiai vieną gražiausių vietų Europoje, basetų žvilgsniais, lėtai gurkšnodami alų. Pro šalį prabirbia žvejų laivelis su nekopyraitiniu Mikimauzu ant šono, primindamas, kad mes vis dėlto ne Prancūzijos rivjeroje. Palengva temsta, o mes dar turim aplankyti antikinį teatrą, nors dalį iš 365 Ohrido bažnyčių, pasėdėti ant kalvos, išgerti po skardinę alaus ir grįžti Strugon: patikrinti, ar opa-opa jau apleido nelaimingąjį miestą.

Kol kas čia dar neatėjo profesionalusis turizmas. Dar ne visose kavinėse kalbama šešiomis kalbomis – Balkanų kalbos nesiskaito – ne visi viešbučiai penkių žvaigždučių, didžioji dalis pakrantės dar neatitverta kapitalistų. Spekuliacijos nekilnojamu turtu šalia vandens ar kalnų taip pat dar toli gražu nesiekia ne tik Bulgarijos, bet ir Lietuvos lygio. Vieną dieną viskas pasikeis, bet ta diena dar neatėjo ir kurį laiką neateis. Kam turime už tai dėkoti? Vakarų civilizaciją valdančiai nežinomybės baimei, korupcijai ir politinėms problemoms. Ir dėkui, dėkui, dėkui joms už tai.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, lipame pasvirusiais laiptais į uoloje iškaltą koplytėlę Radoždoje, paskutiniame miestelyje prie Ohrido prieš Albanijos sieną. Jaučiamės iš esmės taip pat, kaip ir vakar – pigus viskis ir mielosios Ludivine gauta žolė atliko savo darbą iš vakaro – bet jau spėjome priprasti prie ritmo, nei vienas nebesikeikiame lenkiškai. Nuo Arkangelo Mykolo koplyčios, išmintingai pasislėpusios tarp spalvotų uolos fragmentų, matosi visos ežero apylinkės.

Slėptis iš tiesų yra ko. Už kelių kilometrų ežero pakrantėje randame Kalištos kaimelį ir kitą uoloje iškaltą koplytėlę. Ant jos lubų – šimtametės stačiatikių ikonos. Visos jos patobulintos vietinių debilų/fanatikų – šventųjų veidai kruopščiai nukrapštyti. Vėl nesinori per greitai daryti išvadų, bet negalima nesujungti taškų – kuri religija neleidžia vaizduoti pranašo veido?..

—-

Saulėti Makedonijos kalnų šlaitai, pasirodo, puiki dirva ne tik vynuogienojams.

- Ar girdi, kaip sekasi, broliukas, – prabyla į mane lietuviškai organizacijos šefas Nikola, kadaise savanoriavęs Rukloje bei Kaune, o dabar turintis nuosavą savanorių kontorą Skopjėje. – Turiu geras šūdas, pasilik po darbas.

Aš puikiai žinau, kur tokios situacijos veda. Atsibusti ryte nepažįstamoje lovoje nebebijau jau porą metų, intoksikacijos taip pat nesibaidau. Dar geriau žinau, kur tokios situacijos neveda – ogi niekur – bet jei jau gyvenu niekur nevedantį gyvenimą niekur nevedančioje šalyje, pats laikas priprasti.

Dūmas seka dūmą, ir Makedonijos saulė persifiltruoja per mudviejų plaučius. Pirmą kartą rūkau direktoriaus kabinete, o ir stiprumas pasitaikė išskirtinis – kalba įsisiūbuoja. Nikola praleido nerūpestingą jaunystę, jo žodžiais, “gerdamas, rūkydamas ir besivaikydamas subinių”, ir, kai atėjo laikas ieškoti savęs, nusprendė tai daryti šiaurėje. Čečėnai Rukloje iš pradžių laikė jį rusu, tad adaptacijos periodas buvo ilgokas, bet ne toks ilgas, kaip ten dirbusioms moterims. Kaunas objektyviam užsieniečiui pasirodė “miręs”, išskyrus porą įsiminusių šokių su kardais, palikusių žymes mėgstamiausioje striukėje. Geriausia lietuviška laida – “Farai”. Kalbos žinių jai nereikia, smagu ir taip.

Laiko ir erdvės kontinuumas greitai išsibalansuoja mano mintyse, belieka stebėtis viršininko ištverme – su juo viskas gerai, Nikola planuoja šiandien dar užbaigti darbus kontoroje. Man minutės virsta valandomis, makedonų, lietuvių ir anglų kalbos draugiškai grįžta į indoeuropiečių prokalbę, o galūnės nusprendžia surengti maištą prieš smegenų represijas.

Geltonas viršininko Renault Twingo, mano nuomone, suka ne tuo keliu, bet belieka pasitikėti jo vidiniu GPS. Pro šalį pradūduoja automobilis, piktas jo savininkas grūmoja kumščiu – matyt važiavome ne savo kelio puse.

- Klausti reiktų ne ar aš apsipūtęs, o ar kiti vairuotojai blaivūs, – įsitikinęs Nikola.

Man taip neatrodo. Matau, kad spidometras rodo 30-40, bet esu šventai įsitikinęs, kad lekiam šimtu keturiasdešimt ir tuoj kaip jobtelsim į autobusą ar sunkvežimį… Jei ne, iš išgąsčio mane ištiks širdies smūgis.

—-

Nustojo lyti. Menkai apšviestos Kavadarcio, Balkanų vyno sostinės, gatvės garuoja rūku, visiškai paslėpdamos praeivius prieblandoje. Elektroninis laikrodis ant savivaldybės pastato rodo aštuoniasdešimt aštuonias valandas aštuoniasdešimt aštuonias minutes. Laiko ir erdvės santykis čia kitoks net ir be ypatingų substancijų.

Nėra ką veikti. Jau kelintą kartą leidžiuosi nuo savivaldybės žemyn medžiais apsodintomis gatvėmis, kad pasiekčiau vietą, kur medžių dar daugiau. Meistriškai įrengtas parkas, kažkada veikiausiai buvęs botanikos sodu, rudenį nenaudoja žibintų šviesų ir gaili vandens fontanams, nešluoja nukritusių medžių lapų ir nerenka šiukšlių. Bet taip netgi geriau.

Tai paauglių miestas centrinėje Makedonijoje. Visi sveiko proto žmonės išvažiuoja iš čia baigę vidurinę ar netgi anksčiau, nes likti 40 tūkstančių gyventojų mieste visam gyvenimui – dvasinė savižudybė, ar ne? Jie plūsta į Skopję, Bulgariją, Serbiją, nes vietinė industrija, išskyrus vyndarius, neprašo jų pasilikti. O jei ir prašytų, tik patys ramiausi galėtų ištverti provincijos gyvenimą.

Galvoju apie tai lipdamas aukštyn į kalvą šlapiomis geltonomis alėjomis. Ką man tai primena? Viršūnėje neapsakomai tylu, nuo čia matyti visas miestas, plačiai išsiskleidęs privačiais namais kalnų slėnyje. Niekam nebereikalingas vaikų ir senelių miestas, sparčiai mirštantis miestas, kažkada garsėjęs šlovingoje tautų sąjungoje savo vynu, geležies ir nikelio industrija. Regiono sostinė, buvusi sukilimo prieš serbų okupacinę kariuomenę centru. Atsidarau skardinę alaus. Atrodo, kad tokie miestai tik tam ir skirti – gerti alų centriniame parke.

Akimirksniu sutemsta, vėl prapliumpa lyti.

Ką, po velnių, man tai primena?

Numirėlių feisbukas

Vasko netiki Makedonija anei makedonais. Dirbtinė iš bulgarų – didžiąja dalimi iš bulgarų – ir serbų sudaryta tauta, gyvenanti Brosifo Tito prieš 60 metų sumanytoje valstybėje ir varanti antibulgarišką propagandą, nieko daugiau.

- Bulgarai ir serbai ilgai kariavo dėl teritorijos. Jugoslavija nusprendė, kad laikas sudaryti socialistinę taiką, bet kuriai šaliai atiduoti Makedoniją? – pasakoja jis man Sofijos bare. – Sprendimas paprastas ir genialus, rytų bulgarams įteigti, kad jie yra ne tik atskira, bet ir turtingos istorijos tauta, siekianti Aleksandro Didžiojo laikus, ir sukurti naują politinį vienetą.

Vasko čia švenčia draugo gimtadienį, alus nemokamas, tad šiai nuomonei nesipriešinu. Balkanuose kiekvienas kaimas turi skirtingą supratimą apie senovės istoriją, tautiškumą bei politinę valią. Tai dar būtų nieko, tačiau, kaip rodo objektyvūs duomenys, turi ne tik savitą supratimą, bet ir atitinkamą kiekį AK-47 tam supratimui apginti. Palankumo Makedonijai neišsiugdžiau ir tikriausiai artimiausiu metu neišsiugdysiu, o bulgariška versija atrodo netgi labai tikėtina.

Pagaliau tikras miestas, su taisyklingomis gatvėmis, aiškiomis rajonų ribomis, pusantro ar net dviem milijonais gyventojų, autobusais troleibusais tramvajais ir dviem (!) metro linijomis, gausybe parkų ir istorijos. Iš išorės ir atmosferos Sofija – standartinė didelė Rytų Europos sostinė gerąja prasme. Primena Budapeštą, Prahą ar pagerintą Rygos versiją.

Bulgarai ir patys atrodo esantys respektabilesnė tauta nei dauguma Balkanuose. Mongolai ir kiti azijatai prievarta sugrūdo slavėms gerą toną genomo, todėl iš veidų ir kompleksijų jie panašesni į gražiai maišytus vengrus, nei į rusus, serbus ar graikus. Moterys čia, atrodo, turi šiek tiek mažiau kosmetikos nei Makedonijoje ir akivaizdžiai daugiau savigarbos, nors Rytų Europa yra Rytų Europa, šito kumščiais neišmuši.

Vasko, jo kvartirantė Elena ir katinas dideliais kiaušais bei paprastu vardu Kotjo gyvena savotiškame Sofijos Žvėryne, daugiabutyje  šalia southparko – Južnij Park. Dabar, rodos, jie tik kvartirantai, bet akivaizdu, kad kartais visi trys miega ir viename kambaryje. Žodžiu, ne butas, o Bertolucci filmas. Iki pat miesto centre esančio parko, kuriame vis dar stovi paminklas išvaduotojams, galima nukeliauti taip ir neišėjus iš žaliosios zonos. Dar smagesnė atrakcija yra sustojimas checkpointuose - alaus kioskeliuose, kurie niekada nebūna didesniu atstumu nei 500 metrų vienas nuo kito.

Gaminti alų vyną plempiantiems bulgarams liepė rusai. Stalinistinius – o gal Dimitrovinius? – bravorus po Berlyno sienos spėriai privatizavo danai, vokiečiai ir čekai, kas tikrai neišėjo į bloga. Nepalyginsi su Skopsko. Taigi, žingsniuojame, godojamės, kai alus baigiasi, pakeičiame tuščią butelį pilnu. Alus nekainuoja nei levo, o levas nekainuoja nei lito aštuoniasdešimt. Myžti taip pat paprasta – parkai – tačiau Vasko pasitikėjimas savimi ir nepasitikėjimas Sofijos policija vis tiek stebina. Turas po miestą atsieina maždaug tris litrus alaus per capita.

Parkuose sūpynės, scenos koncertams – kai kurios netgi “laisvos”, atsinešk savo aparatūrą ir grajink per naktį, šachmatų staleliai su prie kėdžių prilipusiais diedukais, fontanai ir numirėlių portretai ant medžių. Vienas įdomiausių fenomenų, kurį, sako, gali pastebėti ir rytinėje Makedonijoje. Minėdami kieno nors mirtį, mirties metines ar šiaip norėdami išpirkti kaltes, padarytas velioniui, bulgarai prisispausdina plakatų su nelaimėlio nuotrauka, trumpu kvailu tekstu (“Šiemet minime penktąsias Georgio D. mirties metines…”) ir apklijuoja jais medžius aplink namus, parduotuvių ir barų duris, gėlių ir vaikų darželius. Taip suformuojamas savotiškas numirėlių feisbukas, kurio status update’ai spausdinami kiekviename padoriame dienraštyje, viduriniuose puslapiuose. O aš maniau, kad mūsų chrizantemos ir našlaitės yra hardcore kaltės išraiška.

Bet šiaip jie atsipalaidavę. Net sargybiniai prie prezidentūros, mėgdžiojantys Karalienės Sargybą, atvirai žiovauja ir kasosi prie turistų. Autobuse, kuriuo grįžtame namo, nereikia bilietų – gyva, laisvėje gyvenanti kontrolierė jame nebuvo pastebėta mažiausiai porą metų. Kad atsipalaiduotumėm dar labiau, Vasilis susuka porą. Alus, žolė ir YouTube party baigiasi saldžiu miegu ant kilimo.

Balkanai tikriausiai yra tobulas regionas autostopui. Grįždamas atgal vienoje vietoje neužsilaikau ilgiau nei dvidešimt minučių. Prastas, siauras kelias atperka kratymą kalnynų vaizdais ir staigiais aukščio pokyčiais. Nuo sienos pasigaunu Kosovo albaną Antoną – Skopjė jam pakeliui į Prištiną. Šneka nesustodamas, rodo savo ir savo šeimos nuotraukas, aiškina gyvenimo tiesas – kiekvienuose namuose turi būti žodynas ir bon ton vadovas. Dziudo čempionas, p0licijos akademijos treneris ir nekilnojamo turto spekuliantas, akivaizdžiai laikantis visą šeimą po padu. Keturi vaikai visose nuotraukose pasitempę ir mandagiai išsišiepę, “mano vaikai neturi laiko atsipalaiduoti, aš jiems sudarau dienotvarkę”. Pirmąją savižudybę Cena šeimoje prognozuoju maždaug po poros metų, kai vyriausiai dukrai sueis šešiolika. Antono nuomone, Hitleris turėjo laimėti antrą pasaulinį karą, nes vokiečiai yra geriausia tauta visame pasaulyje. Jokio kito automobilio, kaip tik Mercedes, jis niekad nevairuos. Tai tikriausiai nesusilpnins stereotipų apie albanus, bet nepanašu, kad šiam vaikščiojančiam stereotipui tai labai rūpėtų.

Jei jie visi to paties policininko-mafiozo-laisvės kovotojo-kūno kultūros mokytojo-Algirdo Karaliaus tipo, bijočiau būti serbu.

- Tikiuosi dar prieš mirtį pamatyti Didžiąją Albaniją susivienijusią – dabartinę Albaniją, Makedonijos vakarus, Graikijos šiaurę ir Juodkalniją. Netikiu Kosovo Respublika, tikiu Didžiąja Albanija, – atvirai pareiškia Antonas. – O Makedonija? Makedonija – iš albanų ir bulgarų sulipdyta dirbtinė valstybė, didžiulė kliūtis abiems tautoms.

Namo savininkas Stojko su mergom ir kaimynu sunkvežimio vairuotoju Saša geria rakiją pašiūrėje. Elektros čia nėra, ją atstoja kelios žvakės. Devyniolikto amžiaus romantika. Septintą dešimtį įpusėjusiam Stojko romantika patinka – pakaitomis šis Pedobear leidžia savo letenai nusileisti ant prancūzės, suomės ar estės šlaunies.

Neprisijungti negalima, išsimiegoti po kelionės nepavyks.

- Perduok savo draugams – jei dar kartą išgirsiu grojant jamba trečią valandą nakties, ateisiu ir sugrūsiu tą būgną kažkam subinėn, – tiesiai šviesiai pareiškia mūsų sosiedas.

Rakijavikas

Visi miestai yra šlykštūs, prieš aštuoniasdešimt metų konstatavo Henry Milleris. Henry gyveno Niujorke ir Paryžiuje, tad bepigu jam. Reikia pamatyti moderniąją Skopję, kad suprastum, KOKIE šlykštūs miestai gali būti iš tikrųjų. Žvelgiant iš apačios, tai ne kas kita, kaip peraugęs Rietavas skurdžiausioje buvusios Jugoslavijos provincijoje. Iš trijų pusių miestą supantys kalnai neleidžia pasišalinti smogui, kurį be perstojo maitina armija senų Yugo, Ladų ir Maluchų be katalizatorių bei pora milžiniškų fabrikų. 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę bet kurioje miesto dalyje gali užuosti smalkes, lyg stovėtum prie kiauros krosnies. Dar neteko susidurti su jokia venerine liga, tad šis smogas kol kas yra įkyriausias dalykas mano gyvenime.

Taigi, vienintelis mano matytas miestas, šlykštesnis už Skopję, yra Narva Estijos-Rusijos pasienyje. Abu šie civilizacijos perlai yra panašūs sovietinio realizmo-laukinio kapitalizmo sinteze, nešančia savotišką eklektiką. Šalia šiukšlinos gatvės, kurią puošia keletas nuskurusių medelių, gali rasti čigono lūšną, besikaimynuojančią su žalio stiklo biurų pastatu. Stalinistiniai daugiabučiai glaudžiu žiedu supa net ir mažytį senamiestį, demonstruodami tikrą kaimiečio požiūrį į urbanistiką.

Per miestą teka upė Vardaras. Vardaro vardas senovės trakų kalba reiškė “juodas vanduo”, bet dabar jis yra šūdo spalvos, tad jautiesi lyg stovėdamas prie plataus, ilgo ir seklaus kanalizacijos rezervuaro. Miesto zoologijos sode ant betono gyvena leo depressicus ir alkani alkani hipopotamai. Palyginus su Skopje, Kauno zoosodas – tiesiog šlapias PETA funkcionieriaus sapnas. Svarbiausia – čia nebėra žirafų, taigi, nėra ir pikto žirafos patino Soluto… Šalia esantis parkas, atrodo, yra vienintelė maloni vieta prisėsti ir išgerti butelį alaus visame mieste, tereikia pataikyti į tą dalį, kurios dar neaneksavo klijus uostantys čigoniukai.

Kaip Rietavas peraugo į Fabijoniškes, galima puikiai pamatyti palypėjus šiek tiek aukščiau. Iš čia puikiai matosi ir pailgos rašalo dėmės formos miestas, ir jį dengiantys dūmai, ir pora įspūdingų kaminų. Bet kokia panorama jau pati savaime yra gražus reginys, todėl negali skųstis, bet miestas tikrai ne itin turi ką pasiūlyti. Fabijoniškės bent jau pasižymi geležine geležinio žmogaus sukurta tvarka, o Brosifas Tito veikiausiai buvo kiek švelnesnis.

Ne tai kad man šiuo metu labai rūpėtų kraštovaizdis. Dešimtą valandą ryto į mano duris pasibeldė Andžejus ir paklausė, ar noriu lipti į kalną. Ganėtinai pagiringas, miegojęs keturias valandas aš nelemtai sutikau. Sėdžiu vos kvėpuodamas. Nuo papilvės kyla keistas nebegalėjimo jausmas, kardinaliai bloga. Kristoferis jaučiasi panašiai, o poliakas, užaugęs Karpatuose, laksto aplinkui kaip kalnų ožys. Tai nepadeda, kaip ir jo polinkis rinktis trumpiausius stačiausius takus, tirpdanti saulė, iš vakaro gerta rakija bei ryškus geriamo vandens trūkumas.

- Pusiaukelė, – sako mūsų šerpas. – Aukštyn?

- Ne, ne, nebe… – išlemenu, ir tuo šiandienos kelionė baigta. Sunku prisipažinti, kad Vodno kalnas vis dėlto nugalėjo ir vien savo buvimu erzins mus dar mažiausiai kelias dienas, bet už nugaros alsuojanti ankstyva mirtis guodžiamai tapšnoja per petį.

Užuot stebėjęs miestą manau stebėti žmones. Žmones stebėti geriausia kai jie paveikti psichotropinių medžiagų. Kristoferiui, tam fuckin’ paddy bastard, jau dvidešimt šešeri ir tuoj bus septyneri. Jį galima vadinti Kristi, kas yra ganėtinai juokinga, bet niekuomet – Krisu. Pernelyg britiška. Visa savo esme jis yra mielas bachūras, kuriam nepatinka per daug gerti, veltis į konfliktus, gali sėdėti visą dieną apsikabinęs gitarą ir giedoti kažką ne visai į toną kiek spiegiančiu balsu. Baigė dailės akademiją, žurnalistikos kursus, dirbo banke, buvo Nigerijoje privalomam žaidimui su negriukais prieš porą metų. Gali ilgai šnekėti, kodėl gimtasis Deris yra ne Londonderis, o tikras Deris, kaip salose spaudžiama darbo klasė, gali šnekėti ir apie futbolą, ir apie bobas. Kaip bebūtų, jam tuoj dvidešimt septyneri, o jis neturi darbo, mašinos, šeimos ir namo bei aiškios vizijos, ką norėtų veikti, kai grįš į savo Severna Irska.

Visas egzistencializmas, kaip ir priklauso airiškai dūšiai, išsiveržia fontanu po keleto bokalų Skopsko. Grįžę į oficialų vakarėlį, arba antrąjį užėjimą ant rakijos, apie vidurnaktį, Andžejų randame užsiėmusį meksikiečių žudymu. Ant stalo po kriauše vis dar netvarka, o namą lenkiokas jau kiek aptvarkė – išnešė tuščius butelius, nuo spintelės virtuvėje nuvalė nežinia kieno paliktas amfetamino žymes, tad belieka išeiti parūkyti ir pribaigti paskutinį stikliuką vynuogių naminės.

Kvailos berniukų rūbinės šnekos liejosi upeliais. Kuriuo labiau verta pasitikėti – Siniša ar Gjoko, keliais balais vertinam Skopjės moteris, kas pirmas atsidurs Marijos lovoje – Kristoferis nežymiai laimi, nes jau spėjo pasibučiuoti su ja – ir kitas spamas. Kai Andžejus neištvėręs nuėjo miegoti, Kristoferiui buvo užduotas esminis klausimas – ar jam čia patinka? Atsakymas į tai – kėdžių spardymas ir mykimas.

- For fuck’s sake, Kristi, tau tuoj dvidešimt septyneri, o tu vis dar nežinai, ką veiksi toliau…

Šito nereikėjo sakyti. Airio veidas trumpam pakeitė spalvą, rankos suėmė staltiesės kraštus ir visi buteliai, taurės, peleninės, cigarečių pakeliai, žiebtuvėliai, maisto likučiai, gyvas galas nuorūkų – viskas pabiro ant žemės. Fokusininkas sparčiu žingsniu nuėjo miegoti, o aš likau kieme vienas pabaigti cigaretę ir pamąstyti, kaip ironiška būtų baigti savo gyvenimą pasmaugtam airio šizofreniko Skopjės pakrašty.

Kartus suvokimas, kad visa tai veda prie to paties gyvenimo būdo, kaip ir bet kurie jaunimo mainai – alkoholizmas, kvailumas ir interkrušlumas – visgi negali sulaikyti girto erelio nuo kvailų šnekų, atsitiktinio snukiadaužio ir beprasmio sekso. Tenka nusiteikti, kad to ateinančius septynis mėnesius bus daug ne tik mano gyvenime, bet ir kiekviename šio namo kambaryje visomis kryptimis nuo manęs.

O vis dėlto, vis dėlto…

Sėdime su Andžejumi Vodno viršūnėje, traukiame Makedonsko Crveno iš litrinio plastmasinio butelio. Vyno mes užsitarnavome vien už tai, kad nepalikome šio reikalo ir po poros dienų, pabėgę iš pamokų, užlipome visus 1060 metrų. Už nugaros mums – 20 metrų aukščio kryžius, savotiškas didžiulis fuck‘as visiems albanams, naktį užsižiebiantis elektra ir primenantis, kad ši šalis, nors ir ant paties pakraščio, yra vis dar Vakarų civilizacijoje. Virš galvų sklando kalnų erelis, kurį matau pirmą kartą gyvenime. Aplinkui – kiti kalnai, seni ir raukšlėti, kai kurie dar žali, kiti jau snieguotom viršūnėm.

Dabar man dvi dienas skaudės kojas.

Ir vis dėlto Makedonija turi 280 saulėtų dienų per metus, įskaitant ir žiemą. Kioskelis šalia mūsų namo parduoda alkoholį po septintos vakaro, kas šioje šalyje yra visiškai nelogiškai draudžiama. Lenkas kepa skanius blynus ir savo kolekcijoje turi daug gerų keistų filmų. Mieste ką tik baigėsi vyno festivalis. Nuo čia netoli iki Sofijos, Prištinos, Belgrado ir Sarajevo, o šalies pietuose, mažose cerkvytėse ir vienuolijose, mūsų laukia dešimtame amžiuje tapytos ikonos. Ilja, barmenas ir naujas pažįstamas “Sopotsko” bare, sako, kad vien jas išvydus gali netikėtai ištikti orgazmas.

Turistaible

- Andžejau, ei, Andžejau, ar žinai vieną dalyką, bendrą visoms kultūroms?
- Nu?
- Bybių piešimas ant namų sienų ir autobuso stotelių.
- Nemanau, kad musulmonai taip daro.
- Tuomet ką jie piešia ant sienų? Arabeskas?

Vodno kalnas visą laiką dešinėje, Skopjės centras seniai liko už nugaros. Autobusas, nors ir nekeisdamas savo padėties jūros lygio atžvilgiu, sparčiai rieda pragyvenimo lygio ir odos spalvos nuokalnėn. Čigonų bagiai-sunkvežimiai, pilni arbūzų, pipirų ir vaikų, stovi saulės išdegintos žolės laukuose. Prasideda ekstremaliai pigių ir nemalonių būti urmo bazių rajonas. Vairuotojas neplanuotai stabteli, konduktorius iššoka, nulekia iki kebabinės ir po minutės jau kanda garuojantį bureką – aliejuje permirkusį čebureko pusbrolį. Gatvės neturi plano, tvarkos ir krypties, jas formuoja pakelės lūšnos.

Kiekviena šalis turi savo vai-jai-jai nelaimę ir vach-vach tragediją, Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai tai – 1963 žemės drebėjimas. Apie tūkstantį aukų ir 98 procentai sugriautų pastatų. Kali tvirtovė ant kalvos šalia senojo turgaus, atrodo, išliko, tad skopjiečiai vis dar turi kur kabinti savo remainderį – geltoną saulę raudoname fone, reiškiančią, kad čia vis dar Makedonijos Respublika. Vakaro prietemoje už kiekvieno bokšto – po porelę. Albanė nenusiriša skaros net kai ranka naršo po mylimojo tarpkojį. Kultūriniai skirtumai, o ir savotiškai patogu. Nuo kuorų – visa Skopjės panorama, didžiąja dalimi susidedanti iš stalinistinės architektūros – betonas, armatūra ir baimė.
- Ganėtinai romantiška vieta, – sako pūstažandė suomė Maria iš “istorinio” Turku miesto, kuris, mano nuomone, yra paprastas pramonės gaidys.
- Taigi, – atsakau. Romantika – tik myžniams ir jaunimui, bet kol kas pasistengsiu būti tolerantiškas. O ir chubby tipas man prie širdies. Tebūnie romantika, tebūnie Turku, tebūnie istorinis.

Geltona saulė ne tik raudoname fone, bet ir virš galvos. Kiekvienas rytas prasideda galvos skausmu ir 25 laipsniais Celsijaus. Po geltona saule makedonai nelegaliai varo vynuogių samagoną – skaisčiai geltoną rakiją. Rakiją reikia gerbti it seserį, primena Siniša. Auskaras smakre, nuo serijinio rūkymo prikimęs balsas ir Kartmano tatuiruotė ant rankos neleidžia abejoti priklausomybių mentoriaus authorita. Gerti iš lėto, nemaišyti su kitais alkoholiniais gėrimais, vienintelė išimtis – alus. Jei prisižaisi – mirties alsavimą jausi visas 24 valandas, kol bent dalis toksinų pasišalins iš organizmo.

Prisižaidėme. Pats pirmas gėdingai keičiu sodo kėdę į kambario lovą – vos septintą valandą vakaro. Atsigulus nepatampa geriau, atvirkščiai, imu justi intensyvų žemės sukimąsi ir lekiu į tualetą. Nespėjus man užmigti, į duris beldžia juodaodė prancūzė Ludivine, sako, neva tuhiū vėl phisijūngty phie kompanijos. Labai malonu iš jos pusės, tačiau antras mėginimas toks pats nesėkmingas, kaip ir pirmasis. Supainioju rakijos bambalį su mineralinio, atsigeriu tris didžiulius gurkšnius ir galutinai kapituliuoju giliam penkiolikos valandų miegui.

Kristoferis ištveria vos valanda kita ilgiau. Šiaurės airis, nors ir darbininkiškos kilmės, tesugeba pamesti žolėje akinius, padaryti kelias nuotraukas ir nuslinkti iki lovos.

Andžejui, pratusiam prie wudkos, žolės ir netgi stipresnių narkotikų, sekasi geriau. Visgi po kurio laiko jis pradeda šokti, kelis kartus griūna, stipriai pysteli į namo sieną, pyksta, kad niekas nekalba lenkiškai ir, nesulaukęs dvylikos, teisuolio mina užsnūsta ant sofos. Lauke lieka tik makedonai ir moteriškoji kompanijos dalis. Rakija jas, atrodo, veikia geriau – ima pūsti lūputes feisbukui ir leidžiasi masažuojamos stiprių, tabaku kvepiančių Sinišos rankų.

Kur visas šis karštis, smogas ir pagirios veda, nežinau. Nepanašu, kad nors vienas iš septynių būtume spėję tai suprasti. Kas rytą vaikštome Balkanų svajonės gatvėmis pro benamius šunis, konteinerių smarvę ir kitus skurdo požymius. Grimztame į rutiną. Klausome pasakojimų “kaip viskas bus”. Vakarais sukame ratus apie “Marakaną”, “Sopotsko” ir “Malastanicą”, bet ten – tas pats, kaip ir visur. Integruotis, kaip kad liepė direktorius Nikola, integruojamės, tačiau apie žurnalą, dėl kurio čia atvažiavome, kol kas negirdėti. Kantrybės, tik kantrybės, sako Nikola. Eisime į zoologijos sodą, vėliau galbūt lipsime į kalną. Nemoku piešti, groti, dainuoti ir nenoriu pasakoti apie atliekų rūšiavimo svarbą, todėl čigoniukams rodysiu fizikos eksperimentus. Iš esmės liksiu toks pats, kaip ir anksčiau, tik amžinai pagiringas ir su cigarete dantyse. Kelias link Raoulio Duke’o rastas, belieka nusipirkti kandiklį ir meskalino.

Naktimis sapnuoju 4chaną. Interneto namie vis dar neįvedė.