Pasididžiavimai

26 05 2010

Gegužės saulė, sodas, medis – yra, pledas – yra, grafinas braškių kokteilio, Kamiu ir Bukowskis – čia. Bukowskiui 30, man užteks 20, nepatyręs dar. Ir nieko jau čia nebeprisispardysi, kad ir kiek po kiemelį suktum ratus it išdidus gaidys, kad ir kiek pyktum ant savęs iš pat gelmių – tenka gultis ir žiūrėti į dangaus kepalą raikantį vištvanagį. Galvoti apie jį dabar negalima, kaip ir apie dangų – nuo per didelio galvojimo, netikėjimo, prietaringumo, kompleksų, užsispyrimo ir skubėjimo žydras dangus gali patapti slegiančiai pilkas, o vanagas prapulti iš regėjimo lauko.

O iš tikrųjų dangus virš Balkanų – žydras žydras, toks, koks ir turėtų būti šioje laiko ir ekonomikos dėsnių nepaliestoje kiekvienas už save meilės karalystėje. Tik šiek tiek apnuodijęs smegenis jei ne saule, jei ne hipiškumu, tai bent baltu vynu gali suprasti, kaip pilkai juos supratai visą šį laiką. Šiauriečio logika ir vaiko naivumu nesugebėjai skirti didžiavimosi senelio bybiu, nežaboto pislumo ir suvaidintos agresijos nuo tikrovės ir perdurti neturtingo pietiečio sielos klišių nepaisančia ir ypatybių neieškančia skvarbia akimi. Dabar jau per vėlu. Geriau apsimesti, kad tos sielos ten nėra ir niekada nebuvo. Sielomis mes juk netikime, ar ne? Mes tikime politika, karais, pigiais lėktuvų skrydžiais ir internetu, tikime, kad serbai žudė albanus, o makedonai kilo iš bulgarų, sielomis mes netikime, net jei vien paminėjus žodį “nacionalizmas” pačiam burnoje šleikštu darosi, ei, juk tai dar viena tema diskusijai!

Plokščiame ikikopernikiniame pasaulyje žydas, žinia, sielos neturi. Sielos neturėti priklausomai nuo geografinio regiono ir visų nesudegintų Galilėjų neturėti gali lenkas, lietuvis, gudas, albanas, bulgaras, prancūzas, meksikietis, eskimas, majus, inkas ir actekas, rusas ir amerikietis… Moteris, vaikas, pedikas, šuo, čigonas ar vergas. O gal pernelyg atviras, visus įsimylėjęs, feisbukuose penkiolika šimtų milijonų draugų turintis, nepatikimas, pažadų nepildantis, liūdnuose mažuose miesteliuose apylinksmiai gyvenantis aviganis, vėluojantis, prastą muziką klausantis ir vienodą maistą ruošiantis, agresyviai vairuojantis, kaimynų nekenčiantis, gatvių netaisantis, marihuaną nuolatos rūkantis, vagiliaujantis ir apgaudinėjantis, prie valdžios ir policijos prisitaikantis išverstaskūris?..

Ateis laikas, ir nuodų laimė iš manęs drebėdama pasišalins per vardan proto tuštėjančias akis. Skubėk skubėk skubėk džiaugtis, kaip greituku po parko tiltu, taip ir baimingos laimės antplūdžiu: ach kokie jūs visi geri ir malonūs, kokie jūs gražūs štai tokie kaip esate, kai gulite ant pilvo, apatinė jūsų nugarų dalis taip viliojančiai išlenda iš džinsų, gal eikime nusimaudyti po sodo šlanga ir pasivaikščioti basi po stiklo deimančiukais žibantį juodą asfaltą? Vištvanagis bus pagautas, iš daugiakryptės žydrynės plokščiojon žemėn nuleistas pačiais paprasčiausiais spąstais – višta. Apsičiupinėsime kišenes – nebeliko denarų, kortelės užblokuotos, durys užrakintos, spynos pakeistos. Ir mesime vyno stiklą šalin, šiaurietiškai griebsim arklą knygą lyrą, taisysime kelius, versime iš kanopų korumpuotą valdžią, laikysimės pažadų ir plėšysim į gabalus kolorado vabalus.

“Nu, tai pasakok”. Pasakosiu kaip ten viskas blogai bet visi šypsosi, kaip niekas neskuba ir sėdi kavinėse per dienas, kaip ten karšta ir kur gyventi geriau, kur buvau ir nebuvau, ką mačiau ir ko nemačiau, bet tai juk visiškai nieko naujo: pasakosiu vien dėl to, kad ne taip norėtųsi išvolioti jiems snukius už tokį debilišką klausimą.

O papasakoti norėčiau apie paprastą bičą iš Pietų Lenkijos kalnų, kuris prisigėręs tampa Daktaru Flamenko, jo keistus filmus, muziką ir narkotikus – ar žinojote, kad moteriškas intymios higienos skystis, vyriškai geriamas, gali atnešti vienas spalvingiausių haliucinacijų? – paprastą bičą, kuris tikriausiai pats netikėdamas man patarė: “sakyk, kad myli: greičiau sudrėks”. Apie tą, svaigalais ir keičiamomis moterimis bandantį prisikviesti prarastą pūtiko paauglystę. Jo niekuomet neišgirsite gitara grojančio “Wonderwall”, jis niekuomet nepasisakys, su kuo eina į pasimatymą ir visuomet turės ką papasakoti naujai pažįstamai. Apie metalistą, kurį penkių mėnesių gatvėje paliko mama, o iki penkiolikos mušė pamotė, tai jis nusprendė gintis, nusipirko kerzus ir prifarširavo savo profilius nuotraukų iš kačialkės, nesijaudinkite – moterų jis jau keleri metai nebemuša. Dulkinti jų irgi negali, kaip pats pasisakys jums per pirmąsias penkiolika pažinties minučių – bybys per didelis.

Apie merginą iš 10 tūkstančių gyventojų turinčios salos, tvarkingą ir pavyzdingą, puikią darbuotoją ir atsakomybės salą, kuri stengiasi būti vienodai gera visiems, tačiau prisigėrusi virsta seksualine plėšrūne. Apie mergaitę, savaitę savo neturtingomis rankomis dariusią suvenyrus namuose jos nelaukiantiems šeimyniškiams. Apie antrosios kartos pankę iš Švedijos šiaurės, dėl nepagydomos ligos saujomis valgančią nuskausminamuosius ir miegančią su įbroliu. Apie geriausią studentę, kuri besimylėdama bando nesavu balsu išrėkti visą geriausiajam tenkančią neteisybę, o gal prisišaukti kažkada mylėtuosius, o gal nors kelioms minutėms nuvyti šalin netikrumo demonus – kaip yra iš tikrųjų, ji juk nepasakys.

Apie išsilavinusią ateistę estę, kuri maišto vardan susižavėjo po padu laikomos albano žmonos laime. Apie ničnieko pusę metų neveikiantį tylų belgą liūdnomis akimis. Apie populiarumu užsimaskavusią juodaodę prancūzę. Apie badaujančią, bet principų neišduodančią latvę ir jos išsilavinusį paplūdimio berniuką airį. Apie zoranus, sinišas, nikolas ir gjorgius, kurie nepasitikėjimą slepia po gašlių, kraupių ir nejuokingų juokelių bei poelgių antklodėmis, petnešomis, D&G marškiniais, kietomis mašinomis, užpila rakija ir užkloja tiršta žolės migla. Apie biljanas, radmilas, vanjas ir sanjas, jų trumpus sijonus, spalvingas suknutes, rožines patalynes ir paklusnumą. Jos žino, kuo bus užaugę – užaugę jos bus moterimis. O jų vyrai, net pavydu – jų vyrai bus vyrais.

Į Vilniaus oro uostą Čekijos oro linijų reisas OK432 iš Prahos atvyksta tvarkingai, be didesnių sukrėtimų, po vidurnakčio, tačiau kelios minutės prieš nustatytą nusileidimo laiką. Oro uoste ramu, tokiu metu čia nedaug žmonių. Atvykimo salės spindi marmuru, dailiai prie modernaus pastato derinasi antikinių kolonų imitacijos. Lauke vėsu, neseniai nulyta, temperatūra vos siekia 15 laipsnių šilumos. Atvykėlis pasveikinamas šiltai, bet santūriai, be jokių išsišokimų. Namus už Vilniaus, Sodų bendrijoje “Vasara” Nemenčinėlės k. erdvus šeimyninis vienatūris “Subaru Forester” pasiekia be didesnių nuotykių. Valdžioje konservatoriai, dėl LKL titulo kovoja Vilniaus “Lietuvos rytas” ir Kauno “Žalgiris”, kriminogeninė situacija, nepaisant pedofilijos skandalo, ganėtinai rami. Cigarečių pakelis kainuoja 6-9 litus, tačiau tokia proga negaila net ir 40 centų kainuojančios cigaretės. Statistikos departamentas praneša: vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sparčiai mažėja link 2000 litų ribos, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje siekė 18,1 proc.





Nugalėtojų gatvė

10 05 2010

Kai gyvenau studentų bendrabutyje Vilniaus pakrašty, tikrame barake, su tarakonais, naktiniais drugiais bei jų žmogiškaisiais atitikmenimis, iš virtuvės dingstančiomis bulvėmis ir seksu stengiantis nepažadinti kambarioko, tikrame cigarečių kaulijimo komunizme, karts nuo karto su vienu draugu iš gretimo bendrabučio eidavome pasivaikščioti. Eidavome dviese. Nebuvome mes homoseksualūs ar ką, tiesiog kartais eidavome pasivaikščioti, pasišnekėti apie filmus, knygas, “moterų klausimą” ir šiaip gyvenimą. Jis dažniausiai su maišeliu – šeimyniniame barake gyvenančiai per jaunai šeimynai – visko gyvenime nutinka – reikėjo maitintis – o aš su cigarečių pakeliu, kartais abu su alaus buteliais, ypač kai jo namiškių nebūdavo namie.

Susitikdavome prie bibliotekos, labas labas, ir eidavome pasivaikščioti į, kaip jį tada vadinome, Nugalėtojų kvartalą. Tai buvo – žinau, kad vis dar yra, bet prisiminimuose viskas juk būtajame laike – nemažas miško plotas visai šalia barakų, pakeliui į šūdiną lenkiškų rajonų “Maximą” – kokie dar avokadai?, nelyginant grybais nusėtas triaukščiais mūrais su dviaukštėmis balto mūro tvoromis, o ten, kur tvoros buvo su tarpeliais, galėjai matyti BMW tankus, plazminių televizorių vaivorykštes ir nesavo nuosavo baseino žydrynę.

Be pagrindinės Nugalėtojų gatvės tame kvartalėlyje abipus Nemenčinės plento dar buvo Pasakų g., Svajonių g., Žuvėdrų g., Mėlynių g., nerūpestinga vanile atsiduodantys vardai mus vertė labiau niekinti nei pavydėti tiems už tvorų pasislėpusiems humanoidams. Šukuodavome, kirsdavome ir sėdėdavome tas gatves apimti krūtinę šildančios švaistomo talento euforijos – dėl priklausomybės ar dėl šeimyninių nesėkmių, dažniausiai vakarėjant, kol advokatai, direktoriai, prezidentai, akcininkai, savininkai ir kiti žulikai siurbčiodavo jei ne Heineken, tai bent Švyturio Ekstra – visiški beskoniai – prie savo Čempionų lygos per savo LCD.

Istorija apsuko ratą, ir niekur mes nepajudėjome, Iggy Popo keleiviai, žiūrovai per tvorų tarpus, jūros ritmu švaistantys savo talentus, bet ei, ar ne tu sakei, kad tas, kuris šeimininko talentą mes žemėn, gaus penkiasdešimteriopai?.. Jei ne jūros, tai bent Dunojaus, pagal reliatyvumo teoriją tai ne jis siūbuoja mus, o Budapešto bokštai banguoja savo oranžinėmis šviesomis, mums, vynu ir substancijos suktinėmis apsiginklavusiems, penkiese ant prieplaukos didžiulėje upės saloje, pritaikytoje bėgikams, paaugliams ir onanistams. Į kategorijas mes įsipaišome tik iš dalies.

Tranzuotojai mes, paniekos nusipelnę vargetos, jaunyste, laisve ir nuotykiais maskuojantys nežinojimą kur dėtis, braunamės į asmeninę tamstos plerpiančios Zastavos erdvę, lyg į dvigulę lovą, tik be spyruoklių ar katalizatoriaus. Aistros tai mes turime, nemokamu alumi ją pakurti galima ir įdomiomis istorijomis, net jei kiek ir atbukę esame su suome Marija nuo Kosovo karo istorijų…

- Man rodos, jam nelabai gera, – Dunojaus užsuptą ir kiek užsikontempliavusį draugą primena vengrė.

Budapeštas – tai toks Vidurio Rytų Europos – kuo daugiau pasaulio krypčių, tuo dirbtiniau skamba – Nugalėtojų kvartalas, tik gal tolerantiškesnis. Per jį ir žygiuojame su piktu atsikontempliavusiu, talentus pažemiui barstančiu draugu ir brangaus alaus skardinėm. Krizės ir korupcijos nustekentos Vengrijos širdyje Budapeštui nuoširdžiai pochui, jis sau toks gražus, istorinis ir tarptautinis, turistinis ir anarchistinis, autentiškas ir vakarietiškas, su kinų restoranėliais – o virėjo dukra amerikietiškus filmukus žiūri – ir laisvės kalvomis, su laivais, pilimis ir burgerkingais, trimis su puse metro linijų ir nemokamais tramvajais – o jie vietoj normalių švieslenčių turi šiiich šiiich besišukuojančius antikvarinius juodą ir žalią mainančius šiiich šiiich tablo! – toks nebalkaniškas, kad net verkti iš laimės norisi.

Būtum gal kiek ir nustebęs, kaip šalis tokia sostine įpuolė tokion ekonominėn prarajon, bet pagalvojus gerai, viskas aišku ir paprasta – kam veikti, jei miestas veikia už tave? Tarsi plastiko žuvys alternatyviai madingo triaukščio baro palubėje pakybosime ant suoliuko prie dar vienos bažnyčios sūrelį ant bandos netikusiai tepdami, kol pro mus važiuos žaviai tarptautinės urbanistinės mergaitės ant žavių plonaračių dviračių, kol mieste siaus Pikaso parodos, kol įstabiame senajame Pešto turguje prieš gamtos surėdymą širdies stimuliatoriais ir dirbtiniais klubo sąnariais kovojantys šortuoti persenę turistai – skurdžiose šalyse išminties sulaukę išmintingai skursta ir miršta, o pertekliaus valstybės, žinia, juos eksportuoja į pirmąsias – jajajuodami srėbs guliašą, o mes srėbsime šaltibarščius šikną-spardančiuose Karolio apartamentuose pačiame Vamhaz korut su vaizdu į tą patį turgų – apatiniame aukšte gražiai pabaltakiavę juodoms medvilninėms kojinėms galite šimto forintų nuolaidą gauti…

Nugalėtojai turi savų privalumų ir trūkumų. Metropolio laisvė ne ką tikresnė nei alkoholiko laimė – jausti ją lengva, įprasminti sunkiau. Didmiestis lengva ranka gali įkalinti menininkus it iš A. Zuoko šlapių sapnų nuleistuose inkubatoriuose, užliūliuoti juos niekžodžiais dirbtuvės hepeningas flešmobas projektas, po langais įsikūrusios užeigos pintomis kėdėmis ir belaidžiu internetu, žodžiu, patvenkti reikiamą – bet nei lašo daugiau! – kiekį alternatyvos it Brazauskas Nemuną prie Kauno. Matytis gal iš karto ir nesimato, bet tai tos pačios rankos: jos statė vieną nuostabiausių pasaulyje Vengrijos parlamentų, jos kirpo sovietų herbą iš vėliavos vidurio 1956-ųjų revoliucijoje, o dabar jos grabinėja silikoninius papus Europos pornografijos sostine tapusiame mieste.

Budapeštas mums, įstrigusiems Balkanuose, buvo lyg vaisius nuo pažinimo medžio. Dabar jau žinome, kad gyventi galima ir kitaip, kad nebūtina taikstytis su neapykantos ir skurdo liūdesiu. Už tai, nelyginant už tą pornografiją, rūstaus biurokrato ranka ir išvarė mus it šunis iš Nugalėtojų kvartalo atgal į Nugalėtųjų. Paklusniai žygiuojame greta aptverto Vengrijos greitkelio, Adomas priekyje, Ieva gerokai atsilikusi. Ieva nenori, o Adomui jau nebestovi ir prašyti, bet eiti reikia, taip sakė dėdė policininkas: “no safety here!” Dvi greitkelio kryptis – link Slovakijos ir link Serbijos – čia skiria tik siaura gelžgaliais atskirta žalioji juosta. Lynoja, iš abiejų pusių kurtinančiai lekia sunkvežimių ilgosios šviesos, o žaliosios juostos viduryje – sulytas šuo, savijauta panašus į mus, tik jau gerokai papuvęs, bando mus sumaitotu snukiu perspėti apie gyvenimo nuodėmėje pavojus.





Šachmatinis

12 04 2010

Kai čia buvome paskutinį kartą, baltasis miestas bėrė mums į burnas kibirus balto sniego. Snieguota Serbija lėtai lėtai, tris valandas vėluodama slinko pro traukinio langą, kišdama galvon amerikietiškai gražaus plastiko mintis apie įstabų gyvenimą. Net pasienietis, susidomėjęs naujais Kosovo spaudais mano pase, tingiai it rudeninė musė aiškino, kad nėra tokios valstybės ir niekada nebus, aš galva linkt, jis taukšt taukšt ir laimingos kelionės. Nuo Kalemegdano tvirtovės puikiai matėsi, kaip didysis Dunojus it barzdotas tarptautinis pedofilas prievartauja siaurą Savos vag(in)ą vien tam, kad toji išgimdytų krūmais apžėlusios, niekam nereikalingos salos benkartą. Nekreipdami dėmesio į ledėjančias kojas peršlapusiuose batuose, murkdėme vienas kitą sniege ir klusniai, it piligrimai auksinę dėžutę su šventojo kelio sąnariu, sekėme paskui žemėlapiu apsiginklavusį lenkioką, kad susišiltume alumi, šnektomis ir žaidimais.

Nei sniego, nei ramybės čia nebeliko, stoviu užvertęs galvą į Belgrado bokštus ir minioje žmonių jaučiuosi visiškas būti apgautas nusipelnęs turistas exkiūz my wier iz mai makdonalds. Dar blogiau, mėnuo pavasarinio mirkimo Skopjės parkuose ir penkiuose normaliuose kabakuose pavertė mane provincialu, tokia baiminga karviaake metropoliui svetima būtybe. “Pagaliau įmanoma kvėpuoti,” sako man airiui Džonui (Šonui?) į parankę įsikabinusi latvė Marta, bet jai tai kas, ji bent jau prie Rygos pratusi, tuo labiau po pilkos, depresija ir lietumi asocijuotos Strugos.

Taip ir buvo, sėdėjau albano automobilyje ir žiū – palei greitkelį traukia du tranzuotojai, matomai ne vienintelis aš toks Serbijoje, galvoju, kol suprantu, kad ryškiai raudona galva – tai latvė. “Gal galit sustoti?” klausiu albano, kuris ir taip ryškiai per geras, nors ir priedurnis, du skanius sumuštinius man sumaitino, ir keliaujame jau keturiese. Į Belgradą mus tikrąja to žodžio prasme neša santuokinė neištikimybė – nors ir turi žmoną, du vaikus bei gerą apsaugininko darbą klube “69” Skopjėje, traukia jaunasis muskulas į Novi Sadą, pas meilužę serbę. Seksas 1, tautinė neapykanta 0.

Geležinės uždangos nebėra, tačiau Serbija vis dar laisvesnė ar bent jau mažiau nuobodi nei mes. Negalėdamas susitvarkyti su šviesiomis idėjomis ar jų pritrūkęs, bet kuriuo paros metu gali nusipirkti butelį tamsaus alaus ir išgerti jį tiesiog po policijos arklio nosimi. Bet geriausia gerti Prva Srbska Mini Pivara, vietoje, kurios interjeras ir kelnerių kostiumai nesikeičia jau gerus trisdešimt metų. Paniškai jos ieškau jausdamas nugarą svilinančius Martos ir Džono žvilgsnius: nieko nėra baisiau nei būti lyderiu.

Taip, pivara vis dar čia, it vargšas Jona įkalinta jugoslaviško monstro – inturist tipo viešbučio viduriuose. Viskas taip pat – aukštos lubos, komunistinio klasicizmo – absurdų absurdas – kolonos, bejausmis marmuro blizgesys, geras alus už prieinamą kainą, dideli tarpai tarp staliukų ir puiki akustika – ji turėjo savo paskirtį prieš kelis dešimtmečius, kai prie gretimo staliuko tavo piktas mintis apie patį (!) Maršalą magnetofono juostelėn galėjo bet kada užrašyti seksualinės frustracijos kamuojamas UDBA karininkas. Net baba klozetowa – autorinės teisės Andrzej Bukowski – tokia moteris, sėdinti prie baro tualetų, kuriai gali paaukoti dešimt dinarų arba įsistatyti kiaulės akis ir myžti nemokamai – vilnonėmis šlepetėmis, violetine livrėja, peroksidu nudaigotais plaukais ir vienišo jūreivio raukšlėmis veide, abejingai skaito laikraštį ar cheminiu pieštuku paišo gražius kirilicos ženklus į kryžiažodį.

Viskas taip pat, tik baimė kita – apie Maršalą dabar pivaroje gali šnekėti ką nori. Šiandien visiems labiau rūpi ne Maršalas, o Partizanas. Keista Belgrade pasijusti kaip Vilniuje, tarp tokių pačių smagių negyvėlių kaip ir tu kad miglotai prisimeni kadaise buvęs, kurie gali tau paaiškinti, kas yra trys sekundės, stebisi, kaip profesionalas gali pataikyti mažiau nei 90 procentų baudų ir laisto alų dauždami bokalais sulig du-taškai-ir-pražanga. Partizano pergalė prieš Maccabi ir bilietas į pusfinalį žada metropoliui sunkų rytą. Geriau gerti iš džiaugsmo nei iš sielvarto, ir senoliai, ta proga maukiantys alų kibirais pirmame aukšte, paaiškina, kaip be rakto ir be burtažodžio atverti stebuklingas mūsų laikino būsto miegamajame Belgrado kvartale duris. Tiesiog stipriai pastumkite, ne ne, šiek tiek aukščiau ir stipriau – ir saugos sistema pasiduoda. Tikra laisvės sala. Pozdrav su pergale ir labanakt, sakau, ir žilas serbas man broliškai šypsosi.

Iš Budapešto į Belgradą ašarą spaudžiančiam susitikimui atvyksta Kar0lis, slaviškai pravardžiuojamas Dobre, ir neišverčiamų, lietuviškomis, tarptautinėmis, netgi gimtosios provincijos parkuose gimusiomis kultūrinėmis nuorodomis remiamų juokelių tirados verčia jaustis it vėl turėtum namus bei nereiktų kiekvienam sutiktam aiškinti, šilta Lietuvoje ar šalta, patinka ar nepatinka man Makedonija, dobri pički čionais ar nedobri, lyg nereiktų truputį nekęsti naujųjų pažįstamų, tikintis iš jų nuoširdaus bendravimo dovanos, lyg demonai ne tokiomis šaltomis šiknomis naktimis sėstųsi ant krūtinės.

Galima tiesiog atsisėsti prie Serbijos parlamento fontano ir sukirsti po banjalukišką kebabą svaičiojant apie už tūkstančio kilometrų paliktą oranžinę periferiją ir būsimąjį laiką, kai naktimis lis akmenais, dideliais apvaliais, riedės jie nuo kalno, į kalną, riedėdami ars laukus, o tuose laukuose juk kažkas privalės sėti elektros stulpus?.. Bet dar ne dabar, dabar dar galima pasėdėti po šakomis akacijos baltos – ne tokios jau ir akacijos, kažkokio balandžių pamėgto serbiško riešuto – ir ramiai pašnekėti apie gyvenimą, literatūrą, meną, papus – kokie dar nachui papai?! – arba tramvajų kertamas galvas – žiūrėk, gal ir prisės koks senstelėjęs Volandas prie mūsų, gal ir papasakos apie palietą aliejų – koks dar palietas aliejus?! – lyg šachmatų partiją žaisdami apsikeisime gudrių juokelių rokiruotėmis ir patentuosime naujas įžvalgas.

Iš lotusų valgytojų šalies mus išvaduoja vienas įspūdingiausių pastatų pasaulyje – Jugoslavijos gynybos ministerija. Pirmasis dvynys pasiekia mūsų raineles kaip dar vienas NATO tiksliojo bombardavimo rezultatas – Belgrade jų pilna, ir vien iš per dešimt metų neišgyvendinto pykčio nenori serbai jų nei griauti, nei restauruoti. Šis kiek įstrižai pasviręs lyg nokdaunan krentantis boksininkas, besilaikantis, atrodo, tik ant armatūros kraujagyslių. Gatvelė vilioja toliau, ir savo bombos žaizdą – ojobtvaju, kaip tiksliai, į patį centrą krito! – demonstruoja antrasis dvynys. Sprogimo banga ne tik išnešė šonines sienas, bet ir nutraukė jautrią stygą tarp bokštų dvynių, amžiams išskirdama juos mirtyje. It žemės drebėjimo spindulį vakaro žiniose gali sekti seismines ugnies bangas nuo epicentro į išorę.

Už metalinės kariškių saugomos tvoros mėtosi pajuodęs žigulys ir auga pistkrūmiai, o turistai kaip mes, tokie, kurie niekada negirdėjo to filmus primenančio fffffiūt-babach! ir kuriems tai žiauriai įdomu, galvas užvertę žabtus atidarę erzina vietinius savo senobiniais fotoaparatais. Bene ketvirtadalis monstro vis dar ironiškai atlieka savo funkciją – languose erzinančiai geltoną sovietinės poliklinikos šviesą lygia banga pulsuoja balti šviestuvai. Kaip Jugoslavija ne be Vakarų pagalbos susitraukė iki Serbijos, taip NATO it trupmeną suprastino karybos monstrą iki kuklios Pietryčių Europos valstybės nieko neveikiančios gynybos ministerijos, tokio zombio, kurio ketvirtis dar lyg ir gyvas, o likę trys – jau tik vegetuojantys. Turistų gidai jums pasakys – tai vienas paskutinių pastatų, kurį palietė Belgrado bombardavimai, ir tai, kad bombos krito taip tiksliai – šalia stovintys užsienio reikalų ministerijos devyniolikto amžiaus mūrai net neįtrūkę – yra tikras moderniosios karybos pasididžiavimas. Jugoslavai nekvaili – jokių atsikišusių kapitelių, jokių išskirtinių ženklų, jokių rytietiškos architektūros požymių, špygą taukuotą, taip lengvai į radarus nepaimsi.

Nuo arklio – paminklo nežinomam kunigaikščiui – kur esame apsupti prarasto ir iš savo turtingų tėvelių išsipisinėjančio didmiesčio jaunimo, traukiame vynu apsiginklavę ieškoti savo prarastos jaunystės. Atrandame ją tarybinių Belgrado išvaduotojų – Raudonoji armija turėjo įprotį vaduoti visus, prašė jie to ar ne – kapinėse. Iš pradžių nejauku, paskutinį kartą kapinėse gėriau prieš kelerius metus ir šimtus smegenų vingių, bet aplinka padrąsina – ant medžio kabo maišelis su tuščiu bambaliu, prie takelių prišvartuoti suoleliai, net tualetai yra. Vyrų užrakintas dėl pernaudojimo, o moterų primena blogiausią Škotijos tualetą, tik blogesnį. Net Rentonas apsivemtų nuo išmatų, panaudotų prezervatyvų ir plastikinių butelių. Bet šiaip – ramu ir gera, ir keliame vyno butelį į draugo Ivanovičiaus ir jam vadovavusio majoro Ivanovo sveikatą.

Pasikartosiu: visi airiai panašūs savo viduje užrakinta griaunančia agresija, kurią lengva išlaisvinti alkoholiu. Užpylęs vyną alumi Džonas – naujasis latvės Martos vaikinas, pravas bachūras, Strugos miestelyje žaidžiantis su neįgaliais vaikais – nebeištveria. Vos išėjęs iš baro strykteli ant pirmos palei gatvę pastatytos mašinos. Nuo kapoto ant stogo, ant bagažinės, ant kitos mašinos, tada ant kitos… Stovime pakraupę, kol susiprantame jį prilaikyti, bet laukinė katė ištrūksta ir bėga toliau žaloti privačios nuosavybės. “Ne ant BMW, ne ant BMW!” rėkiu iš paskos pats nesuprasdamas kodėl, veikiausiai iš finansinių paskatų, niekada nejaučiau prielankumo šiai markei. Airį nukenksminti sugeba tik tyli moteriška furija ir stiprios Martos rankos – latviams matyt privalomose ledo ritulio treniruotėse jos darbas buvo pystelti oponentę į bortą.

Moksliukiškai tekštelėję rankomis ir pasižadėję susitikti Budapešte, išsiskiriame su Karoliu. Jį į šiaurę neša Serbijos geležinkeliai, mane į pietus – maloniai šviesiaplaukiai serbų studentai. Su jais smagu šnekėtis apie Pietų parką ir šaltą Disnėjaus filmukų ironiją – juk kai Simba dainuoja, kaip norėtų būti karaliumi, jis slapčia trokšta savo tėvo, dabartinio karaliaus, mirties?..

Sodelyje prie namo visi mieloje Skopjės provincijoje užstrigę užsieniečiai švenčia Velykas. Statau savo tamsaus serbiško alaus butelį ant stalo – Makedonijoje tamsus alus visiškai deficitinė prekė – ir klausausi istorijos apie Peterį Foxą.

Peteris Foxas (žr. “Nepamiršk susipakuoti žmonos”), įkyriai mandagus turistų gidas iš Belgijos, kurio svajonė buvo tinklapis apie turizmą Kosove, vakarietiškai besišypsantis saviakas, rodęs mums įspūdingą saulėlydį ant Novo Brdo tvirtovės, dabar, kai skaitote šias eilutes, lenkiasi kelti muilo Belgijos kalėjime. Iš tėvynės į laukinį Kosovą Peteris, kurio pavardė į Foxą buvo pakeista visai ne dėl rinkodaros, pabėgo po to, kai buvo nuteistas už pedofiliją.

Nekaltas ir žavus miestas, tapęs agresijos ir destrukcijos šaknimi, bombarduotas ir prisikėlęs, neslepiantis giliausių randų nei šilčiausių užkaborių. Belgrado serbiška, austro-vengriška ir otomaniška istorija, sumišusi su švelniu jugoslavišku socrealizmu, rusiškas serbų atlapaširdiškumas, didybės manija, užsispyrimas, kūrybingumas ir karingumas, žali ir mėlyni Dunojaus tiltai, smagaus ir laisvo metropolio dvasia, tramvajai ir troleibusai negali nuvilti. Šis miglos šydas verčia tikėti visiškomis nesąmonėmis, tarkim, kad be idiotizmo, agresijos, neištikimybės, skurdo, absurdo, pedofilijos, destrukcijos, nevilties, dirbtinumo ir depresijos dar kažkas yra. Kažkur.

Baltasis miestas Karolio tinklaraštyje.





Karalių pasaka

1 03 2010

Už devynių kalnynų yra tokia šalis, Kosovu vadinama. Tik nesakykite to serbams. Visiškai suprantama. Įsivaizduokite Vilniaus bei Šalčininkų rajonų sprendimą sukurti atskirą valstybę su viltimi artimoje ateityje prisijungti prie Lenkijos. Šalis toji keista: žmonės joje save naujagimiais vadina. Ir kur nevadinsi, jei karo stichija ir pabėgėlių migracija, didžiąją dalį jos bespalve plyne nubraukusi, privertė kosovarus pradėti viską nuo nulio?

Toji pradžia labai aktyvi ir mažiausiai keista. Kažkada albano namas buvo iš akmenų ir neaiškios materijos – nespjaukime ir į šūdo galimybę – sumūryta konstrukcija, tokių vis dar likę geras galas palei kelius ir pasienius. Dabar kosovaro/albano namas – balzganai raudoni blokeliai, sustatyti vienas ant kito taisyklingomis eilėmis, su skylėmis plastikiniams langams. Vienas namas – visai giminei, ir tėvai dažnai sugalvoja palikti jį neužbaigtą – sūnus – dažniausiai sūnus – užsibaigs, kai prireiks. Jei į aukštį statyti nebeišeina – šalia dygsta kitas balzganai raudonas stebuklas. Namo apačioje, jei sugalvosi, gali ir mažą parduotuvėlę, arba dar geriau – autoservisą įrengti. Pinigėlis yra pinigėlis.

Taip ir stovi tie Kosovo kaimai – aštuoni triaukščiai raudonų blokelių alytnamiai su dviem parduotuvėlėmis šalia kelio, o už jų nugarų – didžiulė purvinai ruda plynė be medžių, namų ir tvartų. Arti sėti ir akėti dar ne laikas, gal pavasario laukia, o gal į miną plūgą įvaryti bijo. Prie kelio stovėdamas vienišas keleivis jaučiasi keistai ir nesaugiai tokioje nepridengtoje arenoje, kur iš už nugaros nuo vėjo ar priklydusios kulkos – dabar jos nebent per vestuves ar naujuosius skraido – apsaugoti gali tik neaiškus metalinis angaras sunkvežimiams, o siauru trijų dienų keliuku pro šalį KFOR džipuose zuja ginkluoti, bet nuobodžiaujantys lenkai, švedai ir amerikiečiai.

Žmonės čia paprasti ir nuoširdūs, ir pinigų iš tranzuotojo vien ritualo dėlei prašo tris kartus. Jei tas, bjaurybė, vis atsisako, spjauna žemėn, nusišnypščia nosį rudais pirštais ir taria:

- Velnias tavęs nematė, galiu ir be mokesčio iki sienos pametėti, – ir pametėja, o, išgirdę pakeleivio skrandį dainuojant, dažnai dar ir bandelę iš tos balzganų plytų parduotuvėlės nuperka. Iki sienos, aišku, jiems nepakeliui, bet šalis toji maža, mersedesai nors papuvę, bet vis dar patikimi, trisdešimt kilometrų šen ar ten, negi taip svarbu, jei Alachą geru darbu gali pamaloninti?

Prastai apmokamos šalys mėgsta skambančius skambiais pavadinimais. Yra tarp jų tokių, kurie bet kurį nealbaniško veido prašalaitį vaikščiojančiu bankomatu vaizduojasi. Jei anksčiau dėl visko dolari kalti buvo, dabar tamsiose skrudžų akyse jau madingojo pono euro ženkliukas žiebiasi.

Mongolų užkariautojai slavų tautas prievartavo ne tik fiziškai, bet ir lingvistiškai, atnešdami baisiausią pasaulio keiksmą – nepagalvojęs apie job tvaj matj genezę gali neįtarti, kokios šlykštynės turėjo vykti, kad ši trijų žodžių kolokacija įsitvirtintų švelnioje nekaltaveidžių kalboje. Galingosios ekonominės jėgos – pirmiau JAV, paskui jau vietiniai Europos blet piliečiai – nekaltus euro ir dolerio vardus baigia paversti vienais šlykščiausių žodžių – net ne žodžių, o interkultūrinių lingvistinių vienetų, atsižvelgiant į kiekvienos tautos savotišką tarmę, idiotizmo ir gramatikos taisykles iškraipytų. Poodiniai šiurpuliukai laksto juos šiame kontekste girdint, verkti rėkti norisi dievaž.

- Už penkiolika eurų aš, pičku materi, iki Budapešto galiu nusigauti, – iš nevilties suspinga anglo-serbo-vokiečių kalbomis vienišas pakeleivis ir trenkia mikroautobuso durimis.

Taip jau nutinka, kad didžiosios pasaulio jėgos savo konfliktams spręsti pasitelkia mažiausius ir vargingiausius. Tradicijos nuo Gavrilo Principo laikų ne ką pakito. Šalia Prištinos autobusų stoties stoviniuoja marmuro statulėlių ir kitokių antkapių parduotuvėlė vardu “Bilas Klintonas”. Jei paklausi mandagios moteriškaitės, kada autobusas link Skopjės traukia, ji tau tars:

- Jeden Stunde, mein lieber, jeden Stunde aus Peron Nummer funf, – ir pasisuks į savo be laiko susenusį ūsuotą neberomantišką vyrą, kuris nieko negirdėjo – televizorius stotyje transliuoja Milan – Livorno. Juodai raudoni, senoliai porina, tai tikro albano komanda – priklauso mafiozui, spalvos teisingos, o ir kas trečias sūnus Milane statybose (mirkt mirkt) dirba.

Toje stebuklų šalyje, pačioje Šiaurėje, keistas miestas yra – Mitrovica. Atvykęs iš pirmo žvilgsnio ir su bet kuriuo kitu šiptaarišku supainiotum – gatvės net ir darbo dienomis pilnos nežinia kur traukiančių žmonių, autobusų stotis primena kankinimų požemį, kepyklėlės burekinės ir hamburgerinės purvinas sniegas trys seni namai ir privalomasis miesto podiumas kas vakarą eiti pasivaikščioti save parodyti į kitus pažiūrėti naują kadrą visuomenei pristatyti. Tik juodojo erelio vėliavas čia lydi penkiasdešimt žvaigždučių. Kabo ant balkono po dvi vėliavas – viršuje agresyvus – dievaž agresyvus – juodas erelis raudonam fone, o po juo – Maximos spalvų marihuana trenkiančios žvaigždės ir juostos.

Pečiais gūžčioti gali tik tas, kuris dar nepriėjo upės. Atsistoji prie Mitrovicos tilto ir žvelgi: kitoje pusėje miega didžiuliai pilki daugiabučiai, tyliomis gatvėmis laiks nuo laiko nubirbia sena Zastava, paminklai serbų tautos didvyriams laukia karvelių draugijos. Apsisuki šimtu aštuoniasdešimt – ogi už nugaros osmaniškas erzelynas, maži nameliai ir galvas apsimuturiavusios paslaptys.

Tiltas tas – magiškas. Lyg trys trolio klausimai vienoje ir kitoje pusėje stovi trys policijos patrulių automobiliai. Eismas prieš jį sustoja, o informacinėje lentoje aiškiai pasakyta – į šalis nesidairyti, jokių susibūrimų, bet koks išpuolis bus tuoj pat numalšintas. Nesuinteresuotai šaliai kur kas lengviau šitą Rubikoną peržengti nei tūlam serbui ar albanui, bet nežinomybė gyvaplaukius vis tiek pastato, širdis šiek tiek kraujo gerklėn paduoda – o kas jei?

Seniai seniai tiltai buvo statomi žmonėms sujungti. Praėjo tie laikai, ir gyvenimai dabar upės pusėse skirtingi, o tiems skirtumams sustiprinti – aibė istorijų apie lavonus gatvėse, motinų akivaizdoje prievartaujamas merginas, su namais sudegintus pusbrolius. Istorijos, neabejokite, tos pačios, tik detalės priklauso nuo to, kas jas pasakoja – Predragas ar Šemo.

Penki grafiti žodžiai ant serbiškosios Mitrovicos dalies sienos – lyg ištisas politinis traktatas. Radovan Mladič! Rusija ir Serbija – visuomet kartu. FUCK EULEX, RUSSIAN ARMY WELCOME – sarkastiška šypsena perkreipia veidą – istorija verčia idiotus kartoti jos klaidas. Rusijos armija, vadovėliai sako, kaip netikęs svečias – pakvietei pelės krebždesio už sienos išsigandęs, pasiliks ne tik tai nakčiai, bet ir ateinantiems metams, degtinę išgers, barščius išsrėbs ir žmoną išdulkins, o atsiprašymui už tuščius butelius baltą plastikinį dramblį kiniškoj parduotuvėj nupirks, ant šaldytuvo palikti išeinant. Bet ar kam tai rūpi? Vėliavos juk panašios, ir jei erelis už upės žvaigždėm ir juostom puošiasi, tai Serbijos vėliava su Rusijos puikiai dera, Ralfas Lorenas nepapeiktų.

Toji serbiškoji dalis – it skrajojanti sala. Sulig senąja cerkve, rodos, į drakono nasrus vienišas jūreivis nupuls. Įstatymai čia – ne Kosovo, o Serbijos, ir tai ne visi, tik tie, kurie ne per kvaili. Už puikų pigų juodą alų bare atsiskaityti dar gali šlykščiaisiais eurais, bet grąžą gausi serbiškais dinarais – jei pasiseks, trofėjinę šimtinę su Teslos galva nugriebsi. Už vandenį ir elektrą Mitrovicos serbai nemoka – dovana nuo didžiosios Tėvynės.

Ant baro sienos – televizorius, televizoriuje karšta serbė naujienas pranešinėja – ne braškėms valgyti tos lūpos, o ne, o po naujienų – orai. Serbijos žemėlapis toks, kokio niekur kitur nebepamatysi. Didelis ir nepadalintas, lyg saulės vienuma staiga suvienytų it Arkties ledynai tirpstančią teritoriją…

- Belgrade kitą savaitę pranešamos pūgos, o Prištinoje sniegas turėtų netrukus nutirpti. Kosovskoje Mitrovicoje dienomis sušils iki plius penkių, tačiau naktimis laikysis šaltukas.

Ar gyvens jie kada ilgai ir laimingai? Senolio Vlado iš architektų barako žodžiais belieka atsakyti – blet vargu. Lyg iš praeities, lyg iš septinto dešimtmečio į politikos sceną grįžta JAV ir Rusijos vėliavomis padalinti miestai, ir būkite tikri, neužteks vien ES delegatus it motiną iš Klaipėdos atsivežt, kad šitą betvarkę iškuoptų.

- Visi jūs čia blet nerimti.

Serbiškoji dalis naktimis prisipildo gyvybės. Barai pilni, o juose – juokas, alus, dūmai, šokiai, muštynės ir skraidančios kėdės. Taip be proto linksminasi tik du tipažai – tie, kurių ateitis visiškoje migloje, ir tie, kurių ateitis šviečia auksinėmis iliuzijomis. Tegul ir aklu nacionalizmu kūrenamomis.





Kusturica ant LSD

25 01 2010

Yra tokia rūšis žmonių, kurie visiškai netiki gyvenimo panašumu į filmus. Tokiems reiktų atvažiuoti keliems mėnesiams į buvusią Jugoslaviją. Arba bent paskirti šešias valandas nuostabiai BBC susuktam dokumentiniam filmui The Death of Yugoslavia – Jugoslavijos mirtis. Pietų slavai sugeba gyvenimą paversti trileriu, įdomesniu už Sopranus. Skambios frazės, derybos ir šantažas, valstybinio lygio ginklų kontrabanda, slaptos kameros, simbolika ir provokacijos, herojai ir niekšai, MIGai, malūnsparniai ir stingeriai. Visa vyko čia pat, “ramiosios” Europos Pietryčiuose, ne taip toli nuo Italijos, Austrijos ar Graikijos, vos prieš 15-20 metų.

Jugoslavijos agonija it Hemingvėjaus romanas atskleidė geriausius ir blogiausius ne tik asmenybių, bet ir visų imperijos tautų bruožus. Griuvus Maršalo Tito – gatvių pavadinimai čia vis dar nepakeisti, statulos nenugriautos – pseudo vienybės ir lygybės politikai, nebeliko kam suturėti nacionalistinių jausmų. Sakoma, kad žydai ir palestiniečiai genetiškai yra labai artimi, bene ta pati tauta. Serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, makedonai – sujunkite taškus patys.

Pernelyg narsūs didybės manijos apimti serbai, palaikomi Jugoslavijos – vienos iš dešimties didžiausių pasaulyje – armijos ir Rusijos, pradėjo nacionalistinio šūdo šnekas. “Joks serbas daugiau nebus mušamas,” – Miloševičiaus frazė, atvėrusi pragaro vartus. Kažkada su vokiečių palaiminimu serbus engę kroatai – vieninteliai katalikai regione su tam būdingu kryžiuočio mentalitetu – negalėjo likti nuošalyje. Turtingi ir gudrūs slovėnai, palaikomi ekonominiais saitais susietų kaimynų iš Vakarų ir Šiaurės, sugebėjo papisti pernelyg savimi pasitikinčius serbus ir iš balos išlipo palyginti sausi. Nelaimėliai bosniai staiga atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Juodkalniečiai, nors ir besispardydami, sutiko būti serbų liokajais. JAV ginami albanai kaip buvo, taip ir liko neaiškūs – aukos vaidmuo, tegul ir paremtas faktais, niekuomet nekelia pasitikėjimo.

O makedonai? Filme yra įstabus, visą makedonų mentalitetą nusakantis įrašas iš Jugoslavijos tarybos posėdžio, kuriame turi būti nuspręsta, ką daryti su besiginkluojančia Kroatija. Tai buvo posėdis, kurio metu Kroatijos atstovas ištarė lemtingą frazę toj e rattai karas! Kostiumuotų gynybos ministrų veiduose – nerimas, nežymiai virpa ūsuotų generolų antpečiai. Tik vienas Makedonijos atstovas Vasilis Tupurkovskis – plataus stoto, ūsai it Marko Tveno, vienintelis visame filme šnekantis puikia anglų kalba – ramia mina vilki a la Gariūnai’92 turkiškos medvilnės megztuką. Kol dešine spaudžia piktojo serbų genijaus Jovičiaus leteną, kairėje rūksta cigaretės likutis.

Skurdžiausia Federacijos Respublika Makedonija taikiai paliko Jugoslaviją šiltą 1991-ųjų rugsėjo 8 dieną. Vienintelė valstybė, turėjusi su tuo problemų, buvo Graikija.

Kodėl? Todėl, kad jokia elektros iškrova negali įveikti elektriku dirbusio Petro Poparos – Crni. Čigonų baronams vienas juokas apgauti mirtį, kaip ir žuvims/lovoms – skraidyti. Nepaisant viso to, mano kuklia nuomone, Kusturicos filmai ne taip jau labai ir skiriasi nuo gyvenimo buvusioje Jugoslavijoje.

- Man rodos, šiandien per daug negersime, – sako vienas barzdotas jaunuolis kitam. Kelionė autostopu Skopjė-Vevčanai per visą mažą šalį nusisekė. Pirmasis albanas pavaišino pusryčiais kalnų užeigoje, antrasis užvežė į šaltą, dešimtmečių senumo tualeto plytelėmis išklotą zoologijos muziejų Strugoje, kurio pagrindinė žvaigždė – su dviem galvom gimęs veršiukas. Esame pasiryžę ortodoksų Naujiesiems metams, kuriuos Vevčanai kasmet mini karnavalu.

- Taip… Man rodos, kad alkoholis stipriai prisideda prie šiuo metu mus apėmusios depresijos, – atsako man Andžejus. Visi Makedonijos miestai, tarp jų ir Vevčanai, pilni, kaip Kristoferis kartą sakė, keisto ir kartu labai paprasto liūdesio. Tokio, kokį galėtum pajusti šaltą sausio vakarą, tarkim, Šakiuose. Makedoniškas mažo miestelio liūdesys – graudesnis nei lietuviškas, neišvengiamesnis, tartum geresnio gyvenimo vilties nebuvimas, žinojimas, kad gyvenimas vyksta kažkur kitur, karčiai persipynę su provincialiu mėginimu atgaivinti turizmo industriją. Vevčanai vokietjaponus vilioja šaltinių parku – įspūdinga vieta su tiltais, akmenimis grįstais takais bei senu vandens malūnu, kur gera išgerti skardinę alaus su tyliu belgu Mauro ir pamyžti ant kampo. Žodžiu, Biržų pilis.

Šalia miestelio rotušės nemokamai dalija vyną ir rakiją. Juoda Ludivine oda ir penkiaspalviai Emmos plaukai privilioja gerokai patempusį miestelio merą. Prilaikomas kažkurio iš pavaduotojų, spaudžia mums rankas. Atidaryti karnavalą jam neužtenka jėgų, tad visus turizmas didis džiaugsmas atvykusius iš visų Makedonijos ir Europos kampelių ekonomikos ministerija kaip ir kasmet tenka berti moteriškei, panašiai į makedonų kalbos mokytoją.

Karnavalas tiesiog įspūdingas, anot Krisčio, mačiusio vien vaizdo įrašus, “Kusturicos filmas ant rūgšties”. Miestelio liūdesys kažkur dingsta, užleisdamas vietą trumpam euforijos orgazmui. Netgi muzika – tie patys trimitai ir būgnai, ir kai jie žygiuoja per miestelį, sunku susigaudyti, kur viena melodija baigiasi ir kita prasideda, kur susitarimas, o kur improvizacija. Kostiumai tarsi bebaimės realybės veidrodis spindi vietines ir pasaulio aktualijas bei pop kultūros nuorodas, o dalyviai įsigyvenę į juos tiek dėl Vevčanų šaltiniais tekančio viskio/vyno/rakijos, tiek dėl visiško balkaniško atsidavimo idėjai. Pikti albanų teroristai, džokeriai iš “Betmeno”, karstuose rūkantys lavonai, Rokis Balboa ringe, tradicinė Vevčanų šeimyna, prasto humoro apologetai fakyrai fleitomis keri dvimetrinius bybius, nematomi žmonės ir nacių kolona, eskortuojanti patį Adolfą ir Evą autentiškame mersedese – pastarieji ypač stebina vietinius amerikiečius.

Teisybė, amerikiečiai. Apsikabinę penkialitrius vyno butelius, jie šiurpina makedonus plaukus ant nugaros pastatančiu akcentu vien Peace Corps dėka. Peace Corps, suprask Taikos Pajėgos – ironijos apogėjus pavadinime, kuriam tik amerikonai ir turi sugebėjimų – JAV savanorių organizacija. Keista jos sistema išsiunčia geografijai atsparų vaikį iš Bronkso/Teksaso/Masačiusetso/kokio nors Dumbfuckistano į atsitiktinę pasaulio lokaciją. Taigi, pasirinkdamas šį kelią, nežinai, ar po kelių mėnesių atsidursi Bangladeše, Peru ar Makedonijoje.

Stereotipai labai mėgsta girtus. Makedonijoje Taikos Pajėgos laiko apie trisdešimt amerikiečių, ir tik du iš jų rūko. Kalbos pamokoms pirmus tris mėnesius jie skiria keturias valandas kiekvieną dieną, ir vis tiek kalba prasčiau, nei, tarkim, suomė Marija – liežuvis tiesiog nesiverčia, kai esi pratęs įsivaizduoti, kad pasaulio kraštas – tai Havajai, o angliškai šnekama nuo Vašingtono iki Vanuatu. Tie, kurie nėra pernelyg mandagūs, pripažįsta, kad Europą įsivaizdavo kaip regioną tarp Paryžiaus ir Romos ir visai nesitikėjo patekti ten, kur pateko.

Apie penktą vakaro visi girtuokliai nevalingai suplaukia į centrinę aikštę, geria vyną, rėkia nacionalistines dainas ir bučiuojasi. Alkoholio, narkotikų ir azartinių lošimų mentorius Siniša apsikabina mane ir pasakojasi, kaip vien šįvakar turi mažiausiai keturias galimybes. Belgė Anuk, kurią jis dievagojasi mylįs, stovi vos per kelis žingsnius, išsidažiusi veidą tomis pat spalvomis, kaip ir jis. Mano girtoj galvoj kuriasi išvados apie Sinišos priklausymą tikro makedono tipažui. Jis visada linksmas ir neša gerą energiją, niekuomet neatsisako padėti gauti kokybiškos rakijos ar kitų substancijų, puikiai elgiasi su vaikais, yra ganėtinai išsilavinęs ir protingas ir niekuomet niekuomet nenori niekam niekam pakenkti. Net kai meluoja ir apgaudinėja – dažniausiai, be abejo, moteris – visa išeina jam tarsi savaime, be jokio pykčio ar blogos minties grūdo. “Tiesiog taip išėjo,” – tokį paaiškinimą įsivaizduoju sklindantį iš jo lūpų. Nieko nepadarysi.

Štai ir dabar šviesiaplaukė čekė mėlynomis liepsnojančiomis akimis, Strugoje dalyvaujanti jaunimo mainuose – kuriuose Siniša kaip ir vienas iš vadovų – negali atitrauki žvilgsnio nuo jo, mosuodama netikro šikšnosparnio mantija. Mergina įspūdinga – girtas Andžejus vos nekaukia iš seksualinės nevilties.

Mus šiaip ne taip supakuoja į autobusą ir nugabena Strugon, viešbutin ant Ohrido kranto, kuriame vyksta prastos muzikos vakarėlis. Lenkiokas čiumpa į parankę Mariją, į kitą – mane, vedasi toliau nuo to siaubingo triukšmo ir sako:

- Rėk!

Girti iki panagių, nesavais balsais bandome išstaugti visą savo pyktį į ežerą. Rėkiame visomis žinomomis kalbomis, kiek tik plaučiai leidžia, visais žodžiais, kuriuos suprantame, ir trečdaliu tų, kurių nežinome. Galiausiai mano galva paliečia it pūkai minkštą pakrantės žvyrą, o akys su palengvėjimu užsimerkia.

Sveti Stefan – Šventas Stefanas – mažas miestelis palei Ohrido ežerą, susitelkęs aplinkui devintojo amžiaus uoloje iškaltą vienuolyną. Vienuolynas – tiesiog uola. Ateisto logika neleidžia man tikėti dieviška energija, tačiau viduje, greta ikonų, apima keistas saugumo jausmas. Jei kas dabar užrakintų duris iš lauko, nežinau, ar imčiau šaukti ir belstis, prašomas išleisti. Vienintelė šviesa, vilganti sienas – nuo plonų stačiatikiškų žvakelių.

Nuo uolos puikiai matyti visas ežeras. Esu pagiringas, alkanas ir be denaro kišenėje, mano nakvynės vieta – už 18 kilometrų, už Ohrido, Strugoje, šaltame ir nesvetingame latvės Martos bute. Todėl neturiu kur skubėti. Stoviu ir žvelgiu. Kiek žemiau vienuolyno prižiūrėtoja, sena sulinkusi bobutė, šluoja aslą. Ten, kur mūsų nėra, gyvenimas teka lėtai ir neišvengiamai.

Vienas draugas man prisipažino bijantis uolų ir pakraigių, ne todėl, kad bijotų nukristi, o todėl, kad kaskart, atsistojus ant jų krašto, apima žiaurus noras nušokti. Visiškai logiška, manau. Stoviu taip jau penkiolika minučių, taisydamas emocinę sveikatą. Už nugaros – mažas neišvaizdžių, šiam regionui būdingų šlykščiai raudonų triaukščių namų kaimelis. Žmonės, rodos, tik tam ir sukurti, kad darkytų tobulą kraštovaizdį. Nuo čia veda takelis. Takelis veda į mišką, pilną tylos ir stambiagabaričių paukščių, kuriuos vadina kėkštais, strazdais ir kitaip. Ant vienišos kalvos auga vienišas medis, ant vienišo medžio tupi vienišas sakalas, o man nesinori grįžti atgal. Nesinori grįžti į vakar dieną, nesinori vėl matyti vyno butelių, autobusų, veršiukų su dviem galvom, nacių, kvailos draugiško Andžejaus šypsenos, betikslybės Kristoferio akyse ir Marijos vaikiškumo.

Grįžti tenka netgi į šį tą blogiau. Esu visiškai vienas latvės bute – ji kažkur, jei turėčiau pinigų sąskaitoje, bent jau žinočiau, kur. Struga jau ima asocijuotis su šalčiu – išskyrus Skopję, centrinį šildymą Makedonijos namuose retai berasi – ir pilku dangumi per pagirias. Baltos kambarių sienos, tuščias Gorenje šaldytuvas ir daugiau garso, nei šilumos skleidžiantis elektrinis šildytuvas. Marta, iki šiol vadinusi mane braliuku ir žvengusi iš tų pačių piktų juokelių, kaip ir aš, šiom dviem dienom kažko užsiraukusi. Su manimi kalba tik dviskiemeniais žodžiais ir dvižodžiais sakiniais, nenori manęs matyti ir šiaip visu kuo rodo, kad aš visiškai atstumiantis. Žvelgiu į laikrodį. Iki ryto ir kelionės atgal į Skopję – mažiausiai aštuonios valandos. Gūžtelėjęs pečiais, užsikaičiu puodelį arbatos ir atsiverčiu knygą – nieko geriau veikti ir nesugalvosi.

Knyga atsibosta. Latvės kompiuteris guli ant stalelio, apkrautas atvirukais, popieriukais, puodeliais ir tušinukais. Atverčiu ekraną, ir darbastalis priverčia mane išsižioti: nuotrauka iš Kalėdų vakarėlio, kurioje – aš ir Marta, besišypsantys vynu apneštais dantimis. Apstulbęs žvelgiu į darbastalį kelias minutes. Tada tyliai išjungiu kompiuterį, užverčiu ekraną, padedu į tą pačią vietą ir, lyg niekur nieko, pedantiškai apkraunu tais mielais mergiškais šūdniekiais.

Paveikslėliai iš Vevčanų – skyriuje “Paveikslėliai”.





Toks jau blet graikas

13 01 2010

Stoviu ir myžu į Ohrido ežerą. Trečia ryto, naujųjų naktis. Vanduo į vandenį, savotiškas jungtuvių ritualas, savotiška dovana svetingai Makedonijai. Ohridui jungtuvės neypatingai – visas agresyvus garsiai putoja po mano pėdom, tik ežeras, bet piktesnis nei dauguma jūrų. Piktas jis tikriausiai ne tik ant manęs, bangos baltai lūžta ne tik man, baltai lūžta visiems nuo Strugos – eStruchos, kaip ją vadina vietinės ispanės, duok Dieve stiprybės pakelti šį rafinuotą, kurwa, akcentą – iki pat Albanijos ir atgal, visai girtų oranžinių žibintų nusėtai pakrantei.

Makedonai visiškai pričiuožę. Daugumai jų netgi kalnai nepatinka – išskyrus momentus, kai reikia surasti nuošalią vietą pistis – nors šalis trim ketvirtadaliais vien kalnai ir pakalnės. Tai visai ir nenuostabu, kad ant šito močkrušiškai nuostabaus ežero kranto šiuo ypatingu metu stoviu vienas. Visi glamūruose ir oazose, susigrūdę prirūkytam girtam turbofolke, umc umc umc, buteliukas prasto alaus – aštuoni litai, paprasti stružanai su turkiškos medvilnės megztukais ir raumenų neslepiančiais marškinėliais, ir jų stružankos, pernelyg puošniai pasirėdžiusios, per trumpais sijonais, per daug makiažo, per tvankiais kvepalais.

“Apsidairyk aplinkui,” vienoje Skopjės kavinėje sakys man viena makedonka. “Ar matai nors vieną merginą trumpais plaukais?” Apsidairysiu ir su siaubu suprasiu, kad jobtvaju, tiksliai. Įžvalga, tiesa, nusipelno susižavėjimo.

Myžančio į ežerą žmogaus galvoje – daug minčių, ir kartu nei vienos. Kokie makedonai, tokie makedonai, bet bent jau ne tokie nuspėjami, kaip graikai. Pažiūri į atsitiktinį snukutį Salonikų autobuse ir iš karto aišku – visi čia tokie jau graikai, tokie jau graikai, kad statistinę pagyvenusią britę/vokietę/lietuvę (?) sudrėkinti gali per tris sekundes. Stilingi ir aistringi – asmenis, kurie taip apibūdina nacionalinį charakterį, reiktų siųsti į koncentracijos stovyklas kaip kenksmingus žmonių rasei – nelyginant italai, gal kiek nuoširdesni, bet vien išgirdęs kalbos skambesį, supranti, kaip smagiai ji pritaikyta įvairių įvairiausioms meluojančioms, nacionalistinėms, šovinistinėms šūdo šnekoms. Tamsiose akyse ir graikiškose nosyse gali aiškiai įžvelgti, kodėl arabiškos architektūros pritvinkusi pagrindinė miesto aikštė vadinama Aristotelio vardu. Pabandyk pasakyti, kad parlamento sargai Atėnuose atrodo kaip kokaino perdozavę karnavalo pabėgėliai, ir atsakymas bus “bet jie vilkėjo tokius rūbus kovodami su turkais!”

Čia gimė Kemalis Atatiurkas. Angliškai kalba kas trečias, bet už – mažą – alaus bokalą nepasikuklins nuplėšti iki dešimt eurų. Ant savivaldybės sienos aiškiai parašyta “Makedonija yra Graikijoje”, o visą Makedonijos Respubliką jie taikiai vadina Skopje. Europos Sąjunga nežino, ką daryti su Graikijos bene trilijono litų skola pasauliui. Salonikai stato naują metro, ir informacinė lenta aiškiai skelbia – planuojamos išlaidos siekia milijardą ir kelias dešimtis tūkstančių eurų…

- Jūsų tėvo vardas?
– Persiprašau?
– Jūsų tėvo vardas.
– O ligoninės, kurioje gimiau, pavadinimo nereikia?

Graikė bent jau nusiviepia. Sąmojis tikriausiai taip ir liks nesuprastas, bet kam rūpi? Leidžiu jai nukopijuoti mano tapatybės kortelę ir pasisakau tėvavardį. Pasirodo, dvi valandas klaidžioti po miestą ieškant telekomunikacijų kompanijos biuro ir pateikti visus asmens duomenis nepakanka, jei nori naudotis graikišku prepaidu. Kaip vėliau man paaiškins vietiniai, vyriausybė tai daro dėl automobilių. Automobilių, kurie šioje šalyje liepsnoja ryškiai per dažnai. Ir negali tuo netikėti. Kai pro tave prašliaužia skanduojanti negyvakių “Ario” ar PAOK – tas pats bybis kitoj rankoj – fanų lavina, imi ir susimąstai nejučia, kiek žmogaus teisių gali paaukoti už saugumo iliuziją.

Myžti į jūrą šalia Salonikų – tas pats, kaip spardyti gulintį. Skaičiuoju tuščius butelius, matuoju balkšvų putų kvadratūrą, it Waldo ieškau visame šiame vaizde panaudoto prezervatyvo – štai ir jis, nevidonas. Trūksta tik girto britų turisto, ir visos šio miesto šiukšlės būtų čia, vienoj vietoj.

Jūra, kita vertus, yra ir liks jūra, ir žaibas turėtų mane gerai pystelti už šventvagiškas kalbas apie šį stebuklą. Net ir stipriai atsiduodanti pagyvenusiomis kojinėmis, ji priverčia mane prisėsti ant Aleksandro Didžiojo paminklo, nukreipti patetišką žvilgsnį į švyturį ir prisiminti, kaip labai aš nuo visko pavargau.

Sentikis Marianas irgi atrodė pavargęs. Traukinys tą rytą vėlavo dvi valandas, kol galiausiai pasirodė ant ne tų bėgių. Sniegas nuo Vodno viršūnės tądien nusprendė pirmąkart pasižvalgyti aplink Skopję, ir vietiniai, susukę rankų kamuolius, pūtė į juos šiltą kvapą.

Sulig pirmuoju “Ar galima?” kupė prisipildė alkoholio garų, ir langai pradėjo rasoti. Kelionė, matomai, ilga ir vieniša. Pakeleivio barzda – kaip rusų popo, vienoj kišenėj rožančius, kitoj – Biblija, veide – gruzino šypsena. Keliauja namo, į pasienio miestelį Gevgeliją, iš kažkokio kongreso Milane.

“Bulgarai – mongolų-totorių imperijos palikuonys,” aiškina jis man, “taip vadinami jie nuo žodžio vulgarūs, o serbai – nuo seno slaviško širdingi. Makedonų kalba – bene panašiausia į senąją slavų, staroslavianski, kuria apeigos atliekamos daugumoj stačiatikių bažnyčių… Jei patikrintum, rastum tiek daug palikuonių iš šių žemių gausybėje kilmingiausių luomų visoj Europoj… O tie, kurie dabar save graikais vadina – nebe tie, kas sakosi. Atklydėliai iš Azijos ir Afrikos. Žinojai, kad dabartinė graikų panašesnė į Afrikos kalbas nei bet kuri kita Europos kalbų?”

Kalba, ko labiausiai ir bijojau, sukasi link religijos. Visiškas ateistas, skubu prisipažinti savo laužyta staroslavianski, keisdamas nežinomus žodžius moderniai laužytais rusiškais. Negaliu sakyti, kad neieškojau, Dievas mato – pats krūpteliu nuo ironijos šiam pasakyme – bandžiau, bet į mano klausimus nebuvo atsakyta. Logikos man reikia, įrodymų.

“Gaila,” sako Marianas. “Kai žmogus tiki, net ir organizmas kitaip veikia. Širdis turi tikslą plakti.”

Po tokios frazės tik nusisukti į langą ir laukti, kol šis labas-ir-ate draugas pamatys savąją stotelę. “Marianas, beje, mano vardas,” spaudžia jis man ranką, kol pasieniečiai eina per vagonus. “Nuo gerojo samariečio, Samarian.”

“Tomas,” pasisakau.

“Aaa, Tomas Neverny!” lyg apsidžiaugia sentikis, apsidžiaugiu ir aš. Šventasis Tomas, paskutinis patikėjęs Jėzaus prisikėlimu, ir tai tik kai gavo progą paliesti jo žaizdas – vienas mano favoritų Biblijoje.

“Žinau. Bet man patinka mano vardas,” šypsausi.

Radmila, kurią sutinku prie senovinių Kamaros vartų – nelyginant triumfo arkos – iš tų pačių netikėlių tarpo, kaip ir aš. Ji ir jos Janis čion atklydę ne iš Afrikos. Radmila, save vadinanti Randy, gimė Gruzijoje iš graikės ir ruso meilės, todėl žino, kaip paruošti baltą mišrainę ir už ką galima nekęsti rusų. Janis į šį studentų miestą užsuko iš vieno senųjų Graikijos kaimų, ir gali tai įrodyti šviesiais plaukais bei mėlynom akim. Išsilavinimas – aviacijos inžinieriaus, darbas – padavėjo.

Radmila buvo modelis, dabar studijuoja politikos mokslus. “Negalėčiau sakyti, kad tame nebuvo narcisizmo, gal net didžioji dalis,” aiškina praeitį ji. “Bet bent jau priekabių nepatyriau – visi klaidingai įsitikinę, kad manekenėms reikia miegoti su fotografais ir dizaineriais. Po teisybei, tas labiau taikytina modeliams vyrams…”

Padūmavę, apsiniaukę lietingi Salonikai nuo senovinės miesto sienos kliudo pamatyti Olimpo kalną. Dievai, tikiu, iš ten seniai jau išsikraustė, ir bakchanalijos papėdėje tikriausiai nebe tos. Sako, kad čia vis dar yra salų, okupuotų pagyvenusių, saulėje nusvilusių graikų ir jų jachtų, kuriose kliuksi Metaxa ir spygauja jaunos užsienietės. Gal taip ir yra, bet neapgausite – žinau, kad daugumoje jų gyvena pikti kaimiečiai, o feta ir vynu besisvaiginusius piemenis pakeitė rūgštimi pagardinti tranzo festivaliai. Mados pasauliui talentingas graikės veidas kartu su švyturiu, pilku dangumi ir uosto dokais įsikorporuoja į Graikijos paveikslą mano sąmonėje, ir velniaižin, kam pavyks jį artimiausiu metu ištrinti. “Nežinau, ką daugiau tau parodyti. Gyvenu šitoj šaly jau bene penkiolika metų, tad griuvėsiai manęs nedomina,” prisipažįsta mano gidė.

Pirmakursės, man dedas, visos priklauso tam pačiam tipažui. Nuo Seulo iki Salonikų jos atviros naujoms patirtims ir meniškos, ir pasimetusios, ir šuniuko akimis, ir ima iš gyvenimo viską, ir šoka ir dainuoja, ir mėgsta ironiškas šnekas ant laiptų, kai už nugaros per garsiai trankosi kolonkės. Desfiną sutinku prie tų pačių Kamaros vartų, su būriu jos draugų ir plunksna plaukuose.

Tūsas vyksta miesto universitete, tikroje socialisto svajonėje, kurioje bet kuris prašalaitis – jokio studento pažymėjimo, jokių formalumų! – gali kasdien gauti nemokamus pietus, alus vakarėliuose kainuoja eurą – pigiau nei parduotuvėj – o dauguma studentams reikalingų knygų dalinamos nemokamai. Desfina prieš metus ar porą buvo įsimylėjusi kitą lietuvį mano vardu. Visi koziriai mano rankose, bet…

Pasieniais grūdasi kieti vaikinai pūkuotais kapišonais ir į šoną nusuktom beisbolo kepurėm. Centre sugestyviai kraiposi būrys aštuoniolikmečių, kokie 70 proc. jų, siekdamos būti įdomesnėmis, netrukus ims vaidinti lesbietes. Kokie 40 proc. iš tų 70 dėl tos pačios priežasties vieną dieną pabandys ne tik pabandyti. Cigarečių dūmai viduje, svylančios celiuliozės kvapas už durų, šnekos už baro ir muštynės prie tualeto.

Ne tik pavargau, bet ir pasenau, matyt. Pasigriebiu kuprinę, einu atsisveikinti su jūra ir grįžtu į štabą be vėliavos. Štabe Janis ir Radmila suka trečią suktinę, diskutuodami apie socializmą, žmogaus teises ir destruktyvią religijos įtaką politikai. Ramūs tie Salonikai; dar kartą tuo įsitikinsiu ryte, iš neturėjimo ką veikti keisdamas autobusus po šūdinus šio lietingo miesto rajonus.

Ratas apsisuka, ir aš, paklaidžiojęs po pasaulio bordelius, vėl šalyje, su kuria sudariau oficialią septynių mėnesių santuoką it musulmonas sunitas. Aštuoniolikines graikes iškeičiu į geraširdį girtuoklį Stevaną iš kito mūsų gatvės galo, socialistų klasės žiburėlį – į laužą ir ilgą stalą po gatvės žibintu, nepadoriai brangų alų ir draudžiamas substancijas – į nemokamą naminės rakijos stiklelį. Makedonai švenčia Kūčių išvakares – visas kvartalas susirenka lauke, degina laužus, valgo, geria, kalbasi, šoka ir dainuoja… Rytoj – Kūčios, o po jų – pirma Kalėdų diena. Po pirmos Kalėdų dienos – antra, o po antros – trečia.

“Tai gersit tris dienas?” klausiu Stevano. Stevanas pasirėdęs šūba, ausine kepure, lazda, bedante šypsena ir mėlyna – nuo šalčio – nosimi.
“Tai kad jau dabar tris dienas geriam!” atsako man Stevanas. “Živeli!

Kaip staigiai sutemo… Temperatūra artėja prie nulio, o aš sėdžiu lauke prie stalo, kramtau pupas, diskutuoju su trigubai vyresniais kaimynais apie gyvenimą prie Tito ir su siaubu suprantu, kad ta kurwa, kurią bučiavau po gatvės žibintu, įviliojo mane į spąstus. Ir kad ir kiek belėkčiau į vietas, kur galiu gauti martinio, spagečių su padažu ir atsitikinių nuotykių, vis tiek tyliai parsliūkinsiu, it šuo pamušta koja, pirkion, savo keptų bulvių porcijai, stikliukui rakijos ir vakaro barniui.

Bet dėl šito tai mes dar pažiūrėsim.





Pavargę kariauti

17 12 2009

Komikas Džordžas Karlinas, kalbėjęs apie gausybę svarbių dalykų, kartą užkliuvo už švelnėjančios ir biurokratėjančios amerikiečių-anglų kalbos. Kaip pavyzdį jis naudojo kontuzijos būseną, ištinkančią, kai kareivio nervų sistema tiesiog nebegali pakelti mūšio metu patiriamo streso. Pernelyg įtemptas valas trūksta, šamas kvatodamas nuplaukia, o vargšas pėstininkas lieka sėdėti apkase kvailai šypsodamasis ir žvelgdamas toli toli, už tūkstančių mylių, lyg į gimtojo Kanzaso pievas.

Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai tai vadino “shell shock” – laisvai verčiant, “šrapnelio šoku” – trumpa ir aiškia kolokacija, turinčia bemaž tokias pačias garsines savybes, kaip ir staigus artilerijos smūgis. Korėjos karo metu sąvoka buvo pakeista silpnai skambančiu “battle fatigue” – “mūšio nuovargiu” – kaip diplomatiška! Vargšas pėstininkas, nebesusivokiantis, jis Havajuose ar Seule, tiesiog “pavargo”. Galiausiai atėjo metas nesėkmingam, bet labai muzikaliam Vietnamo karui. Šūdo pilna vyriausybė surado visiškai sterilų, ausų krapštuku ir spiritu išvalytą “post-traumatic stress disorder” (“potrauminis streso sutrikimas”, verčiant pamorfemiui), anot Karlino, “sąvoką, kurioje nebeliko nei krislo skausmo anei žmogiškumo”.

Minkšta, išvalyta, biurokratizuota ir politiškai korektiška kalba – lengva išeitis iš nepatogių situacijų. Naudojant ją, nėra pavojaus nieko įžeisti – kaip ir pavojaus iš viso ką nors pasakyti. Invalidai staiga patapo žmonėmis su negalia, vargšai – asmenimis su ribotomis galimybėmis, čigonai – romais.

Biurokratinė kalba seniai nusikratė paprasto įrankio rolės. Kaip ir gausybė kitų puikių visuomenės sumanymų, sukurtų gelbėti ir sergėti – religija, vyriausybė, socialinė rūpyba, armija ir policija, pati biurokratija – seniai išaugo tarno livrėją, įgavo stuburą ir patapo kažkuo pulsuojančiu, gyvu organizmu, nelyginant ameba, reguliariai dalinančia branduolį ir spjaunančia naują darinį. Iš esmės – socialiniu Frankenšteinu.

Beformės kalbos kategorijoje su Europos Sąjunga galėtų varžytis nebent katalikų bažnyčia.  Europos pilietybė, mokymąsis visą gyvenimą, integracija ir tolerancija, veiklus jaunimas – propagandinės sąvokos maloniai šoka kadrilį apie mūsų pagiringas galvas steriliam Sarajevo viešbuty, nuo dešimtos ryto iki septynių vakaro. Nuobodžiaujame devynias valandas, po to kelias valandas geriame; arba, kaip pasakytų ponas Barroso, dalyvaujame situacijų vadybos mokymuose, po kurių užsiimame tarpkultūriniu dialogu. Lyg, be būrio lenkiokų, būtų su kuo labai dialogauti.

Gerai, sutarkime. Jūs mokate už mano parazitavimą Balkanuose, aš stengiuosi nekreipti dėmesio į kankinimus biurokratija kas antrą mėnesį.

Gedulo ženklan visa Skopjė pasidengia tiršta migla, ir kelioninio viskio paieškos apsunksta. Kelyje link parduotuvės šutvė madingų makedonų balsiai dainuoja because I got high, lyg norėdami paaiškinti, kodėl toji migla smarkiai atsiduoda degančia celiulioze.

Jokių problemų dėl Kosovo spaudų pasuose. Serbų policininkas ramiu veidu grąžina mūsų dokumentus. Virš Republika e Kosova it ugnimi išgraviruotos mėlyno rašalo raidės “Anuliuota”. Nėra čia ko nesuprasti – kam tamstos pasui spaudas iš valstybės, kuri neegzistuoja? Medžioklės trofėjus nuo to nei kiek nesuprastėja, veikiau atvirkščiai – keli iš jūsų, močkrušėliai, turite pasuose anuliuotus Kosovo spaudus?

Bosnijos pasieniečiai ne tokie švelnūs. Išrikiuoti esame lygia eile, laukiame, kol juodas spaudas papuoš pasus.

- Dabar jau šaudys, – nesusilaikau, ir visi krizename. Šiaip ar taip, jei jau esame Bosnijoje, nemandagu būtų išvažiuoti nepatyrus jų žymiojo genocido.

Karas – dalykas rimtas, pasakytų kalnų slėnyje patogiai išsitiesęs Sarajevas. Miestas žiūri į pavargusius turistus kulkų akiduobėmis, išmuštomis šlykščiai paprastų namų sienose. Vietiniai, rodos, netgi nesibodi tų skylių užtinkuoti, iš jugoslaviško nerūpestingumo palikdami tai spręsti istorijai.

Vilkas Vučko 1984-aisiais čia šventė žiemos olimpines žaidynes. Tarp 1992-ųjų ir 1996-ųjų ponai Miloševičius ir Karadžičius čia surengė ilgiausią sostinės apsiaustį modernios karybos istorijoje.

Tipažai tiesiog stulbinantys. Tarp būrio lenkų – Agata ir Robertas, suradę projektą abiems Tetove, bene albaniškiausiame Makedonijos mieste. Žavi Agata tranzuoja ir šoka, banaliai imdama iš gyvenimo viską, ką jis siūlo – lyg gyvenimas siūlytų ką nors už dyką – o Robertui nepatinka. Jam nepatinka Tetovas, jam nepatinka užterštumas, jam nepatinka albanai ir jam nepatinka Makedonija, jam nepatinka, kad autobusuose rūkoma, jam nepatinka beprasmės kelionės ir jam nepatinka taip banaliai viską ant lėkštės siūlantis gyvenimas.

Annes, devyniolikmetis estas krepšininkas, tiesiog nežino, ką veikti toliau. Būdamas blondinas ir – nepamirškime – krepšininkas, girto žaidimo “aš niekuomet” metu prisipažįsta per vienerius metus apturėjęs devyniolika moterų, ir, galiu kirsti lažybų, apturės vieną ar dvi vien šiame seminare, bet nepanašu, kad tai suteiktų jam jėgų tęsti. Savaitė po jis liūdnai paliks savo rūmus prestižiniame Skopjės rajone ir grįš į Latvijos pasienyje miegantį miestuką besivaikydamas svajonės tapti interneto inovatoriumi.

Paskutinis alaus bokalas Skopjėje – iš mano sąskaitos.

- Aš nemėgstu kategorizuoti žmonių, – tipiškas naivus šūdas versis iš jo keistai nekaltos sielos, o aš galvosiu – jei būčiau moteris, visiškai permiegočiau.

Alkoholio paieškos visiškai pistame Sarajevo rajone – sunkus dalykas, bet aš ir Darija – vienintelė būtybė, su kuria galiu lietuviškai šnekėti nešvankybes Balkanuose – nepasiduosime. Darija, kaip tikra ruskaja duša, operuoja bemaž tobula bosnių šnekta, tad suras taksistą. Taksistas, tegul ir besispardydamas, suras uždarytą krautuvę. Tuk tuk tuk, ir senas musulmonas atidarys duris. Suras porą butelių tobulai prasto skrandžio rūgštimi atsiduodančio Vraneco, kurį gersime viešbučio koridoriuje. Šviesa čia visiškai kontroliuojama sensorių, tad kas penkias sekundes mes pertrauksime savo paaugliškas filosofijas su tikslu pakelti ranką – vai em si ei, ane?

Sarajevas, visgi, tiesiog nuostabus. Turkiškai europietiškas centras verčia galvoti apie neišvengiamą nemalonią kelionę viešbučio link. Tobulas burekas, tobula turkiška kava ir t0bula šiša – vandens pypkė, suprask – atpalaiduoja ir suteikia jėgų, verčia galvoti apie miestą, kur susitinka kultūros, kurioms nederėtų susitikti. Austro-vengrų imperija čia sutiko otomanus porą šimtų metų atgal. Serbai čia sutiko bošniakus mažiau nei prieš dvidešimt. Abu susitikimai paliko savo žymes architektūroje, ir amžinoji ugnis dega visiems, praradusiems galvas susitikimų metu. Nieko nepadarysi.

Tipažai, tipažai, tipažai. Kita devyniolikmetė, vokietė Karolina, pirmą kartą išvykusi iš savo konglomerato ir už rubežiaus, netrunka įsižeisti po mano pirmojo neskoningo bajerio ir apleidžia kompaniją šiam vakarui. Nėra dėl ko jaudintis, nėra dėl ko išgyventi – kitą vakarą ji jau džiaugsmingai flirtuoja su slovėnu Saško, vidutinišką vokiečių kalbą kompensuojančiu neišnykstančia – kažką, po velnių, slepiančia – šypsena.

Lyg man rūpėtų tipažai. Tai pirmasis mano pogas Balkanuose. Ir jokio skirtumo, jei beveik nesuprantu, apie ką rėkia vokalistas. Vietiniai pankai laisto jaunystę Sarajevsko alumi. Jėgų sulaukti nuostabių Kultur Shock, rodos, stinga, bet visiškai verta. Bachūrams iš Bosnijos, Sofijos ir Sietlo puikiai akomponuoja scenoje tiesiog mirštančios – gerąja prasme – smuikininkė ir saksofonistė, ir Balkanų rauda įgauna įmanomą pavidalą sūkuriu tekančiame pankroke.

Kristoferiui šiandien sukanka dvidešimt septyneri. Morrisonas, Hendriksas, Džoplin ir Kobainas žinojo, ką daryti, kai tau dvidešimt septyneri. Todėl nenuostabu, kad

- Kurwa, kur Kristoferis? Nerandam Kristoferio, – aliarmuoja Andžejus.

Miegota vos pusę valandos, todėl pirma mintis “Duok Dieve, nepasikorė” natūraliai šauna galvon. Viskas tvarkoj. Paflirtavęs su prancūze iš Kroatijos, solinezantas nusprendė pasivaikščioti po naktinį Sarajevą. Viskas gerai. Viskas, išskyrus dar vienerius metus, airiškoje smegeninėje prasidedančius ta pačia prisigerkime-ir-paflirtuokime beprasmybe.

Viskas jam bus gerai. Tikrai.

Autobusui išriedant, jausmas, kad kažkas nenuveikta, neapleidžia. Jaučiuosi apvylęs Sarajevą. Putome tinkamą maistą steriliame viešbučio restorane, gėrėme prastą viskį steriliuose kambariuose ir šnekėjome nešvankybes prieš užmigdami, o miestas taip ir liko varnele mūsų reziumė. Miegas prilenks mane prie sėdynės ir viskas išgaruos lyg vakarykštės žolės dūmas, o jausmas, kad turiu čia sugrįžti, neapleis.

—-

Viskas, dabar jau visiškai aišku. Pametėme taką. Paskutinį kartą kažką panašaus į žmonių pėdsakus matėme ant paskutinės viršūnės, kur, žaviai skambaliuodama varpeliais, ganėsi karvių banda.

Varpelius karts nuo karto vis dar išgirstame, bet nebedžiugina, brolau, nebedžiugina. Idėja nuo Vodno viršūnės pasiekti dirbtinį Matkos ežerą – septyni kilometrai kalnais, aukštyn ir žemyn – nebeatrodo tokia geniali. Kalnas priešais, pirmasis toksai sutiktas Makedonijoje, savo aštriomis uolomis ir neįtikėtinai skardžiais skardžiais praneša: “Kančia ir nesavanoriškas analinis seksas – priešais”.

Nuo paskutinės viršūnės atsivėręs vaizdas tikriausiai buvo to vertas. Ilsinau pavargusias kojas,  kol Andžejus gaudė panoraminius vaizdus.

Pradėjome nuo rojaus, atvykome į skaistyklą, ir pats Dantė geriau nesugalvotų. Grįžti atgal nėra jokios prasmės, vieta, kurioje atsidūrėme – visiška pusiaukelė. Keliai – čia sąvoka visiškai pasiduoda metaforai – pirmyn du. Aukštesnysis veda per aštrias uolas ir stulbinantį pavojų nusiversti žemyn. Mano batai tam visiškai nepritaikyti, ir skaudus rėžimas verčia rinktis žemesniąjį. Čia uolų mažiau, bet dygliuoti krūmai apaugę vandens ištekintus takus iš abiejų pusių, ir veidą tenka užsidengti rankomis.

Saulužė vakarop, o mes kovojame su dyglynais jau ne pirma valanda. Kuprinėje teliūskuoja vyno butelis, kurį mielai iškeisčiau į mačetę. Laiks nuo laiko prieiname taip tankiai suaugusius krūmus, kad prasiveržti neįmanoma. Kylame viršun, atgal pas aštrias uolas, ir leidžiamės žemyn, neva išvydę žmogaus pramintą taką. Fata morgana visa tai, fata morgana.

Telefonai vis dar veikia, bet negi tai padės, jei – kurwa – nežinai, kur esi? Galimybė deginti skurdžią ugnelę per naktį ir tęsti iš ryto nevilioja. Krūmuose kažkas šlama. Ant penkių denarų monetos makedonai vaizduoja lūšį ir gali prisiekti, kad jų čia knibždėte knibžda. Bandau įtikinti save, kad tai tik driežai, tuo pačiu metu kovodamas su mirtinu poreikiu atsisėsti ant uolos, paremti pavargusią galvą kumščiu ir nurimti kelioms valandoms.

Rėkiam, keikiamės ir drąsinam vienas kitą, kol galiausiai Andžejus, kalnų lenkas, euforišku balsu sušunka:

- Takas! Takas!

Nežinia iš kur sukilusios energijos pakylėtas bėgte užbėgu viršun ir – iš tikrųjų! – čia raudonais ir geltonais dryžiais nužymėtas, žmonių išvaikščiotas takas, šalia jo – tyro vandens šaltinis. Abu prigulame pailsėti tankiai alsuodami ir keikdamiesi iš džiaugsmo.

Iškyšulys virš Matkos ežero tiesiog stulbinantis. “Praleidau kelias vasaras ant tokių,” tikina Andžejus, ir negali netikėti Karpatų bernioku. Įsidrąsinęs atsargiai atsargiai nukrypuoju iki jo ir atsisėdu ant pačių nebūties žiočių.

Slėnyje išgraviruotas ežeras palydi saulę, tyliai besileidžiančią už to paties močkrušiško kalno. Pačiu laiku ištrūkome iš miražo pinklių. Seniai nesijaučiau toks gyvas.

Jei dabar pasileisčiau, pirmas akmuo, stabdantis mano kritimą, būtų šimtu metrų žemiau. Jei kritimas būtų sėkmingas, žemę pasiekčiau kilometru žemiau. Mirti – taip lengva ir paprasta, iš tiesų sakau jums.








Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.