Turistaible

9 10 2009

– Andžejau, ei, Andžejau, ar žinai vieną dalyką, bendrą visoms kultūroms?
– Nu?
– Bybių piešimas ant namų sienų ir autobuso stotelių.
– Nemanau, kad musulmonai taip daro.
– Tuomet ką jie piešia ant sienų? Arabeskas?

Vodno kalnas visą laiką dešinėje, Skopjės centras seniai liko už nugaros. Autobusas, nors ir nekeisdamas savo padėties jūros lygio atžvilgiu, sparčiai rieda pragyvenimo lygio ir odos spalvos nuokalnėn. Čigonų bagiai-sunkvežimiai, pilni arbūzų, pipirų ir vaikų, stovi saulės išdegintos žolės laukuose. Prasideda ekstremaliai pigių ir nemalonių būti urmo bazių rajonas. Vairuotojas neplanuotai stabteli, konduktorius iššoka, nulekia iki kebabinės ir po minutės jau kanda garuojantį bureką – aliejuje permirkusį čebureko pusbrolį. Gatvės neturi plano, tvarkos ir krypties, jas formuoja pakelės lūšnos.

Kiekviena šalis turi savo vai-jai-jai nelaimę ir vach-vach tragediją, Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai tai – 1963 žemės drebėjimas. Apie tūkstantį aukų ir 98 procentai sugriautų pastatų. Kali tvirtovė ant kalvos šalia senojo turgaus, atrodo, išliko, tad skopjiečiai vis dar turi kur kabinti savo remainderį – geltoną saulę raudoname fone, reiškiančią, kad čia vis dar Makedonijos Respublika. Vakaro prietemoje už kiekvieno bokšto – po porelę. Albanė nenusiriša skaros net kai ranka naršo po mylimojo tarpkojį. Kultūriniai skirtumai, o ir savotiškai patogu. Nuo kuorų – visa Skopjės panorama, didžiąja dalimi susidedanti iš stalinistinės architektūros – betonas, armatūra ir baimė.
– Ganėtinai romantiška vieta, – sako pūstažandė suomė Maria iš “istorinio” Turku miesto, kuris, mano nuomone, yra paprastas pramonės gaidys.
– Taigi, – atsakau. Romantika – tik myžniams ir jaunimui, bet kol kas pasistengsiu būti tolerantiškas. O ir chubby tipas man prie širdies. Tebūnie romantika, tebūnie Turku, tebūnie istorinis.

Geltona saulė ne tik raudoname fone, bet ir virš galvos. Kiekvienas rytas prasideda galvos skausmu ir 25 laipsniais Celsijaus. Po geltona saule makedonai nelegaliai varo vynuogių samagoną – skaisčiai geltoną rakiją. Rakiją reikia gerbti it seserį, primena Siniša. Auskaras smakre, nuo serijinio rūkymo prikimęs balsas ir Kartmano tatuiruotė ant rankos neleidžia abejoti priklausomybių mentoriaus authorita. Gerti iš lėto, nemaišyti su kitais alkoholiniais gėrimais, vienintelė išimtis – alus. Jei prisižaisi – mirties alsavimą jausi visas 24 valandas, kol bent dalis toksinų pasišalins iš organizmo.

Prisižaidėme. Pats pirmas gėdingai keičiu sodo kėdę į kambario lovą – vos septintą valandą vakaro. Atsigulus nepatampa geriau, atvirkščiai, imu justi intensyvų žemės sukimąsi ir lekiu į tualetą. Nespėjus man užmigti, į duris beldžia juodaodė prancūzė Ludivine, sako, neva tuhiū vėl phisijūngty phie kompanijos. Labai malonu iš jos pusės, tačiau antras mėginimas toks pats nesėkmingas, kaip ir pirmasis. Supainioju rakijos bambalį su mineralinio, atsigeriu tris didžiulius gurkšnius ir galutinai kapituliuoju giliam penkiolikos valandų miegui.

Kristoferis ištveria vos valanda kita ilgiau. Šiaurės airis, nors ir darbininkiškos kilmės, tesugeba pamesti žolėje akinius, padaryti kelias nuotraukas ir nuslinkti iki lovos.

Andžejui, pratusiam prie wudkos, žolės ir netgi stipresnių narkotikų, sekasi geriau. Visgi po kurio laiko jis pradeda šokti, kelis kartus griūna, stipriai pysteli į namo sieną, pyksta, kad niekas nekalba lenkiškai ir, nesulaukęs dvylikos, teisuolio mina užsnūsta ant sofos. Lauke lieka tik makedonai ir moteriškoji kompanijos dalis. Rakija jas, atrodo, veikia geriau – ima pūsti lūputes feisbukui ir leidžiasi masažuojamos stiprių, tabaku kvepiančių Sinišos rankų.

Kur visas šis karštis, smogas ir pagirios veda, nežinau. Nepanašu, kad nors vienas iš septynių būtume spėję tai suprasti. Kas rytą vaikštome Balkanų svajonės gatvėmis pro benamius šunis, konteinerių smarvę ir kitus skurdo požymius. Grimztame į rutiną. Klausome pasakojimų “kaip viskas bus”. Vakarais sukame ratus apie “Marakaną”, “Sopotsko” ir “Malastanicą”, bet ten – tas pats, kaip ir visur. Integruotis, kaip kad liepė direktorius Nikola, integruojamės, tačiau apie žurnalą, dėl kurio čia atvažiavome, kol kas negirdėti. Kantrybės, tik kantrybės, sako Nikola. Eisime į zoologijos sodą, vėliau galbūt lipsime į kalną. Nemoku piešti, groti, dainuoti ir nenoriu pasakoti apie atliekų rūšiavimo svarbą, todėl čigoniukams rodysiu fizikos eksperimentus. Iš esmės liksiu toks pats, kaip ir anksčiau, tik amžinai pagiringas ir su cigarete dantyse. Kelias link Raoulio Duke’o rastas, belieka nusipirkti kandiklį ir meskalino.

Naktimis sapnuoju 4chaną. Interneto namie vis dar neįvedė.

Advertisements

Veiksmai

Information

6 responses

11 10 2009
Mykolas

Na smagu skaityti del stiliaus, ironijos ir savi ironijos, kur ne kur neBlog’as:) humoras ir tekstas turi siokia tokia literaturine verte… bet bet bet:)
Is taves, ypac po tokios izangos apie Naujaja zurnalistika, tikrai tikiuosi daug daugiau. Pagermas – pavemimas ir vel pagerimas, tai tikrai nera zurnalistika, o ir literaturos nuo Bukowskio laiku taip pat tiek prikurta sia tema (pats esi pasakojes:)).. Man asmeniskai(!) butu daug idomiau skaityti apie tavo draugus (kolegas) savanorius, ju charakterius, ko jie ten atvaziavo ir ka veike gimtineje (ne tik, kad “matyt, patyres narkomanas ar merginos pradejo fotografuotis facebookui, ar pustazande suome is Turku”, bet giliau). Kalbant apie Makedonija, siom dienomis susipazinau vienu zymiausiu makedonu dramaturgu Goranu Stefanovskiu (papasakojo daug apie Balkanu kultura). Ji turtinga. Taigi ten yra ka veikti dokumentikos ir zmoniu bei kulturos pazinimo prasme. Nepasiduok madai “rasyti kuo slyksciau”, neplauk pavirsiumi, daugiau optimizmo, naturalumo, maziau keiksmu ir pagiezos. Ivairesniu emociju ir spalvingesnio gyvenimo Makedonijoje! To ir linkiu.;)
Beje, kurpiu planus apsilankyti Balkanuose. Gal dar net siemet:) tai uzsuksiu, jei ka..

Sekmes ir kurybinio ikvepimo.

12 10 2009
tmarcinkevicius

Jo, šituo įrašu ir pats nesu patenkintas, bet reikėjo rodyti gyvybę juk. Savotiška grafomanija išėjo. Duok laiko apsiprasti, prasiblaivyti, pakeliauti, nuolatinę interneto prieigą susiveikti ir pasitaisysiu :) Juk ir iš teksto galima suprasti, kad kol kas mes tik turistai čia, BLE.

O užsukti būtinai užsuk.

12 10 2009
13 10 2009
Jurga

Ooo, pirmieji įspūdžiai! Pritariu Mykolui – vėmimų aprašymai nėra didesnis menas ar tikresnė žurnalistika. Bet rašai, aišku, gerai, todėl lauksiu daugiau.
PS Kada būsi skaipe? :)

24 10 2009
Dainora

Viskas labai vaizdu – skaitydama maciau viska ir sypsojausi. Primine siek tiek mano isgyvenimus Turkijoje. Smagu!

16 11 2009
Liudvikas

Na taip. Kitais zodziais tarent… Nebutu Tomas ;DD

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




%d bloggers like this: