Numirėlių feisbukas

Vasko netiki Makedonija anei makedonais. Dirbtinė iš bulgarų – didžiąja dalimi iš bulgarų – ir serbų sudaryta tauta, gyvenanti Brosifo Tito prieš 60 metų sumanytoje valstybėje ir varanti antibulgarišką propagandą, nieko daugiau.

– Bulgarai ir serbai ilgai kariavo dėl teritorijos. Jugoslavija nusprendė, kad laikas sudaryti socialistinę taiką, bet kuriai šaliai atiduoti Makedoniją? – pasakoja jis man Sofijos bare. – Sprendimas paprastas ir genialus, rytų bulgarams įteigti, kad jie yra ne tik atskira, bet ir turtingos istorijos tauta, siekianti Aleksandro Didžiojo laikus, ir sukurti naują politinį vienetą.

Vasko čia švenčia draugo gimtadienį, alus nemokamas, tad šiai nuomonei nesipriešinu. Balkanuose kiekvienas kaimas turi skirtingą supratimą apie senovės istoriją, tautiškumą bei politinę valią. Tai dar būtų nieko, tačiau, kaip rodo objektyvūs duomenys, turi ne tik savitą supratimą, bet ir atitinkamą kiekį AK-47 tam supratimui apginti. Palankumo Makedonijai neišsiugdžiau ir tikriausiai artimiausiu metu neišsiugdysiu, o bulgariška versija atrodo netgi labai tikėtina.

Pagaliau tikras miestas, su taisyklingomis gatvėmis, aiškiomis rajonų ribomis, pusantro ar net dviem milijonais gyventojų, autobusais troleibusais tramvajais ir dviem (!) metro linijomis, gausybe parkų ir istorijos. Iš išorės ir atmosferos Sofija – standartinė didelė Rytų Europos sostinė gerąja prasme. Primena Budapeštą, Prahą ar pagerintą Rygos versiją.

Bulgarai ir patys atrodo esantys respektabilesnė tauta nei dauguma Balkanuose. Mongolai ir kiti azijatai prievarta sugrūdo slavėms gerą toną genomo, todėl iš veidų ir kompleksijų jie panašesni į gražiai maišytus vengrus, nei į rusus, serbus ar graikus. Moterys čia, atrodo, turi šiek tiek mažiau kosmetikos nei Makedonijoje ir akivaizdžiai daugiau savigarbos, nors Rytų Europa yra Rytų Europa, šito kumščiais neišmuši.

Vasko, jo kvartirantė Elena ir katinas dideliais kiaušais bei paprastu vardu Kotjo gyvena savotiškame Sofijos Žvėryne, daugiabutyje  šalia southparko – Južnij Park. Dabar, rodos, jie tik kvartirantai, bet akivaizdu, kad kartais visi trys miega ir viename kambaryje. Žodžiu, ne butas, o Bertolucci filmas. Iki pat miesto centre esančio parko, kuriame vis dar stovi paminklas išvaduotojams, galima nukeliauti taip ir neišėjus iš žaliosios zonos. Dar smagesnė atrakcija yra sustojimas checkpointuose – alaus kioskeliuose, kurie niekada nebūna didesniu atstumu nei 500 metrų vienas nuo kito.

Gaminti alų vyną plempiantiems bulgarams liepė rusai. Stalinistinius – o gal Dimitrovinius? – bravorus po Berlyno sienos spėriai privatizavo danai, vokiečiai ir čekai, kas tikrai neišėjo į bloga. Nepalyginsi su Skopsko. Taigi, žingsniuojame, godojamės, kai alus baigiasi, pakeičiame tuščią butelį pilnu. Alus nekainuoja nei levo, o levas nekainuoja nei lito aštuoniasdešimt. Myžti taip pat paprasta – parkai – tačiau Vasko pasitikėjimas savimi ir nepasitikėjimas Sofijos policija vis tiek stebina. Turas po miestą atsieina maždaug tris litrus alaus per capita.

Parkuose sūpynės, scenos koncertams – kai kurios netgi “laisvos“, atsinešk savo aparatūrą ir grajink per naktį, šachmatų staleliai su prie kėdžių prilipusiais diedukais, fontanai ir numirėlių portretai ant medžių. Vienas įdomiausių fenomenų, kurį, sako, gali pastebėti ir rytinėje Makedonijoje. Minėdami kieno nors mirtį, mirties metines ar šiaip norėdami išpirkti kaltes, padarytas velioniui, bulgarai prisispausdina plakatų su nelaimėlio nuotrauka, trumpu kvailu tekstu (“Šiemet minime penktąsias Georgio D. mirties metines…“) ir apklijuoja jais medžius aplink namus, parduotuvių ir barų duris, gėlių ir vaikų darželius. Taip suformuojamas savotiškas numirėlių feisbukas, kurio status update’ai spausdinami kiekviename padoriame dienraštyje, viduriniuose puslapiuose. O aš maniau, kad mūsų chrizantemos ir našlaitės yra hardcore kaltės išraiška.

Bet šiaip jie atsipalaidavę. Net sargybiniai prie prezidentūros, mėgdžiojantys Karalienės Sargybą, atvirai žiovauja ir kasosi prie turistų. Autobuse, kuriuo grįžtame namo, nereikia bilietų – gyva, laisvėje gyvenanti kontrolierė jame nebuvo pastebėta mažiausiai porą metų. Kad atsipalaiduotumėm dar labiau, Vasilis susuka porą. Alus, žolė ir YouTube party baigiasi saldžiu miegu ant kilimo.

Balkanai tikriausiai yra tobulas regionas autostopui. Grįždamas atgal vienoje vietoje neužsilaikau ilgiau nei dvidešimt minučių. Prastas, siauras kelias atperka kratymą kalnynų vaizdais ir staigiais aukščio pokyčiais. Nuo sienos pasigaunu Kosovo albaną Antoną – Skopjė jam pakeliui į Prištiną. Šneka nesustodamas, rodo savo ir savo šeimos nuotraukas, aiškina gyvenimo tiesas – kiekvienuose namuose turi būti žodynas ir bon ton vadovas. Dziudo čempionas, p0licijos akademijos treneris ir nekilnojamo turto spekuliantas, akivaizdžiai laikantis visą šeimą po padu. Keturi vaikai visose nuotraukose pasitempę ir mandagiai išsišiepę, “mano vaikai neturi laiko atsipalaiduoti, aš jiems sudarau dienotvarkę“. Pirmąją savižudybę Cena šeimoje prognozuoju maždaug po poros metų, kai vyriausiai dukrai sueis šešiolika. Antono nuomone, Hitleris turėjo laimėti antrą pasaulinį karą, nes vokiečiai yra geriausia tauta visame pasaulyje. Jokio kito automobilio, kaip tik Mercedes, jis niekad nevairuos. Tai tikriausiai nesusilpnins stereotipų apie albanus, bet nepanašu, kad šiam vaikščiojančiam stereotipui tai labai rūpėtų.

Jei jie visi to paties policininko-mafiozo-laisvės kovotojo-kūno kultūros mokytojo-Algirdo Karaliaus tipo, bijočiau būti serbu.

– Tikiuosi dar prieš mirtį pamatyti Didžiąją Albaniją susivienijusią – dabartinę Albaniją, Makedonijos vakarus, Graikijos šiaurę ir Juodkalniją. Netikiu Kosovo Respublika, tikiu Didžiąja Albanija, – atvirai pareiškia Antonas. – O Makedonija? Makedonija – iš albanų ir bulgarų sulipdyta dirbtinė valstybė, didžiulė kliūtis abiems tautoms.

Namo savininkas Stojko su mergom ir kaimynu sunkvežimio vairuotoju Saša geria rakiją pašiūrėje. Elektros čia nėra, ją atstoja kelios žvakės. Devyniolikto amžiaus romantika. Septintą dešimtį įpusėjusiam Stojko romantika patinka – pakaitomis šis Pedobear leidžia savo letenai nusileisti ant prancūzės, suomės ar estės šlaunies.

Neprisijungti negalima, išsimiegoti po kelionės nepavyks.

– Perduok savo draugams – jei dar kartą išgirsiu grojant jamba trečią valandą nakties, ateisiu ir sugrūsiu tą būgną kažkam subinėn, – tiesiai šviesiai pareiškia mūsų sosiedas.