Leistis į kelionę

Mažo kurortinio Strugos miestelio ketvirtadienis, anot čia savanoriaujančių ispanių, priklauso opa-opa. Mano nuomone, geriau jau būtų pasilikę prie žuvies dienos ir skrendančių laiškų. Opa-opa Laura ir Barbara vadina vietinį turbofolk, tik Balkanams – ir ačiū Dievui, kad tik jiems – suprantamą bei mėgstamą muzikos stilių. Įsivaizduokite eurovizinę Balkanų raudą, griaudžiančią rusiško popso-eurobyto stiliumi. Visame kurorte, visuose baruose vietinėje Basanavičiaus gatvėje – tas pats opa-opa. Žali neonai, alus mažuose buteliuose didele kaina, turkiškos tekstilės megztukai ir vienintelė paguoda – televizorius ant sienos, rodantis Fashion TV. Visi paaugliai be interneto prieigos žino – Fashion TV naktimis rodo papus.

– Ka-ta-strofa, – konstatuoju nusukęs žvilgsnį nuo krūtų. – Pabaikim alų ir nešdinkimės, kol neprasidėjo razborkės.

Man pritaria visi, išskyrus ispanes. Visiškai suprantama, joms čia gyventi dar ne vieną mėnesį, tad reikia pasitikėti Darvino teorija, prisitaikyti arba kristi. O ir vulgaresnės kultūros kraštas, iš kurio jos kilusios, duoda tam nemažai pagrindo.

Mūsų bazė – nesiekiantis dvidešimt tūkstančių gyventojų miestukas ant didžiulio Ohrido ežero kranto. Makedonams Ohridas atstoją jūrą, ir ne veltui, jei būtų dar kiek didesnis, mielai mainyčiau į Baltiją. Rudenį šios apylinkės neįtikėtinai gražios. Skopjėje pamiršta ramybė sėdi ant tilto turėklo ir stebi safyro spalvos upę, šniokščiančią pro mažą užtvankėlę. Upės ir ežero pakrantėje – poetų biustai, Struga garsėja didžiausiais pasaulyje poezijos skaitymais. Tarp niekam, išskyrus jiems patiems, nereikalingo meno patriarchų – ir Mick(i)evičius. Su Andžejum reikšmingai susižvalgom. Diskusijas paliksime vakarams prie butelio. Mes nemėgstame poezijos apskritai.

Žvelgdamas į didžiulį mėlyno, skaidraus kaip stiklas vandens telkinį, už kurio – rudenėjantys kalnai, galvoju apie Hemingvėjų. Gyventi sau lūšnelėje didelio vandens telkinio pakrašty Dievo ir ekonomikos užmirštoj valstybėj, žvejoti, gerti ir rašyti Knygą – ši svajonė mirė sulig pirmąja Google Earth versija. Žemėlapyje nebėra baltų dėmių, literatūroje nebėra neišsemtų temų, o ir mes nebe tie, kurie skaitė Hemingvėjų ir gėrėjosi pro-anti-militaristine ledkalnio struktūros proza. Mums seniai nebe penkiolika, bet tokių, kaip Ernestas H. ar Džeromas Selindžeris istorijos mums kelia ne tik ironišką šypseną – svajonių neįmanoma pamiršti, netgi pačių paaugliškiausių…

Žuvėdras ir nesubrendusias mintis išbaido minaretas, pratrūkęs pratisa imamo rauda. Albanija čia pat, o Struga garsi mėlynais vandenimis, poezija ir etniniais konfliktais. Sienos kas antra diena puošiamos naujais užrašais “Struga yra makedoniška“ (Struga e makedonska), kurie kas trečią dieną nutepami dažais. Tolerancija yra tolerancija, bet už imamo raudą blogiau tik turbofolkas.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, žygiuojame pakele. Kristoferis, neapsikentęs mūsų pravardžiavimosi Kristina, atsiskyrė nuo bandos ir patraukė į Ohridą vienas. Pagiringas Andžejus keikiasi lenkiškai. Man taip pat ne pyragai, akivaizdžiai padauginau tabako vakar iš tų nervų. Už manęs – prancūzė iš Benino Ludivine, kurios akcentas šiandien tikrai ne prie širdies. Pasmaugti galiu. Kiek atsilikusios – suomė Marija ir estė Paula, suradusios viena kitą. Ir galiausiai, užsisvajojusi, viską fotografuojanti savanoriškai ryža latvė Marta, vietinė Strugoje ateinantiems metams. Latvė – pažįstamo tipo, su kuriuo galiu giminiuoti savąją būseną. Vaikystėje žaidė ledo ritulį, mėgsta tranzuoti, baigė žurnalistiką, klausosi roko, negali gyventi savoj šaly pirmiausiai dėl to, kad nenori, ir tik po to dėl to, kad jos šalis čiulpia. Iš tiesų gėda ir skausmas dėl savo šalies mus jungia glaudžiau nei Ribentropas su Molotovu. Susitikę pralaiminčių šalių piliečiai jaučiasi lyg seni hipochondrikai, besimėgaujantys turiningu pokalbiu apie sezoninį artritą.

– Girtas tu šneki šūdą, kaip ir visi kiti, – vėliau tą vakarą pasakys man Marta. – Bet bent jau šneki protingą šūdą.

Ežerą nuo mūsų atitvėrė privačios teritorijos ir brūzgynai, tad kelias prailgsta. Skaitome ženklus, “Ohrid 12“, “Ohrid 10“, “Ohrid 5″… Galiausiai autobuso vairuotojui neišlaiko nervai, likus trims kilometrams sustoja ir pareikalauja važiuoti su juo. “Kolku?“ “Ništo, bezplatno.“ Kursuodamas maršrutu Ohridas-Struga ir atgal, spėjo mus pastebėti mažiausiai keturis kartus.

Išsidrėbiu pintoje kėdėje, šalia mano kojų – ežeras, už jo – tie patys kalnai, tik arčiau. Aukščiausių viršūnės siekia debesis, nešančius švelnų rudens orą į Ohrido apylinkes. Stebeilyjamės į šią, tikriausiai vieną gražiausių vietų Europoje, basetų žvilgsniais, lėtai gurkšnodami alų. Pro šalį prabirbia žvejų laivelis su nekopyraitiniu Mikimauzu ant šono, primindamas, kad mes vis dėlto ne Prancūzijos rivjeroje. Palengva temsta, o mes dar turim aplankyti antikinį teatrą, nors dalį iš 365 Ohrido bažnyčių, pasėdėti ant kalvos, išgerti po skardinę alaus ir grįžti Strugon: patikrinti, ar opa-opa jau apleido nelaimingąjį miestą.

Kol kas čia dar neatėjo profesionalusis turizmas. Dar ne visose kavinėse kalbama šešiomis kalbomis – Balkanų kalbos nesiskaito – ne visi viešbučiai penkių žvaigždučių, didžioji dalis pakrantės dar neatitverta kapitalistų. Spekuliacijos nekilnojamu turtu šalia vandens ar kalnų taip pat dar toli gražu nesiekia ne tik Bulgarijos, bet ir Lietuvos lygio. Vieną dieną viskas pasikeis, bet ta diena dar neatėjo ir kurį laiką neateis. Kam turime už tai dėkoti? Vakarų civilizaciją valdančiai nežinomybės baimei, korupcijai ir politinėms problemoms. Ir dėkui, dėkui, dėkui joms už tai.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, lipame pasvirusiais laiptais į uoloje iškaltą koplytėlę Radoždoje, paskutiniame miestelyje prie Ohrido prieš Albanijos sieną. Jaučiamės iš esmės taip pat, kaip ir vakar – pigus viskis ir mielosios Ludivine gauta žolė atliko savo darbą iš vakaro – bet jau spėjome priprasti prie ritmo, nei vienas nebesikeikiame lenkiškai. Nuo Arkangelo Mykolo koplyčios, išmintingai pasislėpusios tarp spalvotų uolos fragmentų, matosi visos ežero apylinkės.

Slėptis iš tiesų yra ko. Už kelių kilometrų ežero pakrantėje randame Kalištos kaimelį ir kitą uoloje iškaltą koplytėlę. Ant jos lubų – šimtametės stačiatikių ikonos. Visos jos patobulintos vietinių debilų/fanatikų – šventųjų veidai kruopščiai nukrapštyti. Vėl nesinori per greitai daryti išvadų, bet negalima nesujungti taškų – kuri religija neleidžia vaizduoti pranašo veido?..

—-

Saulėti Makedonijos kalnų šlaitai, pasirodo, puiki dirva ne tik vynuogienojams.

– Ar girdi, kaip sekasi, broliukas, – prabyla į mane lietuviškai organizacijos šefas Nikola, kadaise savanoriavęs Rukloje bei Kaune, o dabar turintis nuosavą savanorių kontorą Skopjėje. – Turiu geras šūdas, pasilik po darbas.

Aš puikiai žinau, kur tokios situacijos veda. Atsibusti ryte nepažįstamoje lovoje nebebijau jau porą metų, intoksikacijos taip pat nesibaidau. Dar geriau žinau, kur tokios situacijos neveda – ogi niekur – bet jei jau gyvenu niekur nevedantį gyvenimą niekur nevedančioje šalyje, pats laikas priprasti.

Dūmas seka dūmą, ir Makedonijos saulė persifiltruoja per mudviejų plaučius. Pirmą kartą rūkau direktoriaus kabinete, o ir stiprumas pasitaikė išskirtinis – kalba įsisiūbuoja. Nikola praleido nerūpestingą jaunystę, jo žodžiais, “gerdamas, rūkydamas ir besivaikydamas subinių“, ir, kai atėjo laikas ieškoti savęs, nusprendė tai daryti šiaurėje. Čečėnai Rukloje iš pradžių laikė jį rusu, tad adaptacijos periodas buvo ilgokas, bet ne toks ilgas, kaip ten dirbusioms moterims. Kaunas objektyviam užsieniečiui pasirodė “miręs“, išskyrus porą įsiminusių šokių su kardais, palikusių žymes mėgstamiausioje striukėje. Geriausia lietuviška laida – “Farai“. Kalbos žinių jai nereikia, smagu ir taip.

Laiko ir erdvės kontinuumas greitai išsibalansuoja mano mintyse, belieka stebėtis viršininko ištverme – su juo viskas gerai, Nikola planuoja šiandien dar užbaigti darbus kontoroje. Man minutės virsta valandomis, makedonų, lietuvių ir anglų kalbos draugiškai grįžta į indoeuropiečių prokalbę, o galūnės nusprendžia surengti maištą prieš smegenų represijas.

Geltonas viršininko Renault Twingo, mano nuomone, suka ne tuo keliu, bet belieka pasitikėti jo vidiniu GPS. Pro šalį pradūduoja automobilis, piktas jo savininkas grūmoja kumščiu – matyt važiavome ne savo kelio puse.

– Klausti reiktų ne ar aš apsipūtęs, o ar kiti vairuotojai blaivūs, – įsitikinęs Nikola.

Man taip neatrodo. Matau, kad spidometras rodo 30-40, bet esu šventai įsitikinęs, kad lekiam šimtu keturiasdešimt ir tuoj kaip jobtelsim į autobusą ar sunkvežimį… Jei ne, iš išgąsčio mane ištiks širdies smūgis.

—-

Nustojo lyti. Menkai apšviestos Kavadarcio, Balkanų vyno sostinės, gatvės garuoja rūku, visiškai paslėpdamos praeivius prieblandoje. Elektroninis laikrodis ant savivaldybės pastato rodo aštuoniasdešimt aštuonias valandas aštuoniasdešimt aštuonias minutes. Laiko ir erdvės santykis čia kitoks net ir be ypatingų substancijų.

Nėra ką veikti. Jau kelintą kartą leidžiuosi nuo savivaldybės žemyn medžiais apsodintomis gatvėmis, kad pasiekčiau vietą, kur medžių dar daugiau. Meistriškai įrengtas parkas, kažkada veikiausiai buvęs botanikos sodu, rudenį nenaudoja žibintų šviesų ir gaili vandens fontanams, nešluoja nukritusių medžių lapų ir nerenka šiukšlių. Bet taip netgi geriau.

Tai paauglių miestas centrinėje Makedonijoje. Visi sveiko proto žmonės išvažiuoja iš čia baigę vidurinę ar netgi anksčiau, nes likti 40 tūkstančių gyventojų mieste visam gyvenimui – dvasinė savižudybė, ar ne? Jie plūsta į Skopję, Bulgariją, Serbiją, nes vietinė industrija, išskyrus vyndarius, neprašo jų pasilikti. O jei ir prašytų, tik patys ramiausi galėtų ištverti provincijos gyvenimą.

Galvoju apie tai lipdamas aukštyn į kalvą šlapiomis geltonomis alėjomis. Ką man tai primena? Viršūnėje neapsakomai tylu, nuo čia matyti visas miestas, plačiai išsiskleidęs privačiais namais kalnų slėnyje. Niekam nebereikalingas vaikų ir senelių miestas, sparčiai mirštantis miestas, kažkada garsėjęs šlovingoje tautų sąjungoje savo vynu, geležies ir nikelio industrija. Regiono sostinė, buvusi sukilimo prieš serbų okupacinę kariuomenę centru. Atsidarau skardinę alaus. Atrodo, kad tokie miestai tik tam ir skirti – gerti alų centriniame parke.

Akimirksniu sutemsta, vėl prapliumpa lyti.

Ką, po velnių, man tai primena?