Nepamiršk susipakuoti žmonos

Vokalistas beda pirštu į Kristoferį – iš kur tu, drauguži? Specialiai airiui pritemdytame Prištinos bare skamba U2, ir net neverta spėlioti, kuri daina. Ta pati, kurią jūsų bendramokslės kniaukė pritardamos gitarai ir girtai paauglystei dešimtoje klasėje. Gerai, kad nepaklausė manęs, būtų buvę kiek nepatogu. Niekaip negaliu suprasti, kaip airiai, būdami visąlaik toli toli aplinkinių tautų užnugary, išbadėję priengti barbarai, staiga pyst ir išmetė žymiausią pasaulio stoutą bei grandiozinę pop grupę, o pseudoautentiškais barais aplinkui pasaulį baigia prisivyti Makdonaldą. Galite kalbėti apie anglakalbystę ir emigraciją į JAV kiek norite, tai iki galo vis tiek nepaaiškina šios civilizacijos paslapties.

Kaip ir išsivysčiusio pasaulio potraukio karo zonoms, naujoms konfliktinėms valstybėms ir skurdui. Kosovas, o ypač jo sostinė, per kelerius metus tapo tokie tarptautiniai, kad vemti norisi. Kas dvidešimt žingsnių – viešbutis, kurio vardas – “Grand“, “Royal“, “Luxor“ – nykumu nenusileidžia nei miesto, nei paties viešbučio eksterjerui. Kas penkiasdešimt žingsnių – naujos statybos vietinės ir tarptautinės valdžios institucijos. Nuobodžiaujantys EU Lex, KFOR, WTFN (What The Fuck Not) ir kitų statytinių pareigūnai turi du pasirinkimus – gerti sostinės baruose arba zujti po šalį tarnybiniais džipais. Naujos valstybės statybos, atrodo, jų galvose apsiriboja didelių geltonų raidžių “NEWBORN“ išmetimu prie prekybos centro. Nors ne man teisti.

Priština – bene madingiausias mano matytas Balkanų miestas, nors Belgrade dar nebuvau. Nemažai įtakos tam turi milžiniškos stipendijos savanoriams ir karių algos, dar daugiau – kasdienės žiniasklaidos cypčiojimai apie etninius konfliktus regione. Ta mada negali pakeisti paties pramoninio miesto dvasios – smogas čia tirštesnis nei Skopjėje, miestas neturi centro, o namai abipus gatvės – apdailos. Motinos Terezos gatvės, tarnaujančios pagrindiniu Prištinos podiumu, galuose – du karo didvyriai. “Albanų drakonas“ Skanderbegas – toks Vytauto Didžiojo atitikmuo – čia tas pats, kaip ir bet kuriame kitame šios tautos gyvenamame mieste. Joja sau ant juodo kaip smala arklio, išdidžiai iškėlęs kardą. Kitame gale – kitokio karo kitoks herojus: it falą suspaudęs kalašnikovą dešinėje rankoje kairės kumščiu grūmoja besiveržiantiems serbams.

Karas čia pamirštas bus negreitai. Specialus kelio ženklas – juodas tankas geltoname skritulyje – kiekvieno tilto galuose patvirtina, kad karinei technikai juo važiuoti saugu. Vienam klajoti po profesionalaus turizmo nepaliestą gamtą taip pat nepatartina. Karčiai juokaujame, kad bent jau mirtis būtų vyriška – būti ištaškytam minos kur nors Kosovo pakrašty. Karo mūsų su Kristoferiu – nepiskit proto, partizanai ir teroristai nesiskaito – šalys nematė dešimtis metų. Su mumis keliaujančios rožiniaplaukės antros kartos pankės Emos Švedija, jei pratemps dar dešimtmetį, galės švęsti visą amžių be karo veiksmų valstybės viduje. O kosovarai – nedarykime iš to tautos – prie stiklo tradicinės raki atvirai pasakoja apie prieš dešimt metų sušaudytus, sudegintus ir užmuštus geriausius draugus, pusbrolius ir pusseseres, dėdes ir tetas. Sunkoka surasti tinkamą reakciją į tokius pasakojimus, dar sunkiau išvengti nekorektiškų klausimų.

Albanų Kosove būna visokių. Vieni nori matyti Didžiąją Albaniją susivienijusią ir tiki šiuo Trečiuoju Reichu, kiti save laiko kosovarais – nauja tauta, kuri po šešiasdešimties metų galėtų turėti tiek pat motyvacijos, kiek dabar makedonai. Vieni keliauja po pasaulį ar kuria meną, kiti dirba Londone, važinėja senais mersedesais, prašo iš tranzuotojų pinigų ir kuria stereotipus. Vieni puola ant kelių vos nugirdę imamo raudą, kiti kryžiumi puola ant Prištinos purvo vos išėję iš dramenbeisu griaudžiančio klubo.

– Man nepatinka, kai kitas vyras žiūri į moterį, su kuria kalbuosi, – vėliau pareikš man vienas jų.

Peteris Lapinas, pasikeitęs pavardę iš flamandiškos – nedarykime iš to kalbos – į rinkodarai tinkamesnę anglišką “Fox“, užsiima turizmo kėlimu ten, kur jo praktiškai nėra. Tikras kelionių vadovas ir belgas iš prigimimo, malonus ir mandagus iki uždusimo ir savotiškai beveidis, užsimoja mums surengti ekskursiją į tikrąjį Kosovą. Būtybė, kuri prisijungia prie mūsų kelionei į Novo Brdo, iš pirmo žvilgsnio atrodo neidentifikuotina. Iš Rytų Europos kilusi buvusi Harvardo profesorė Zyman (sic!), šešiasdešimtmetė žydė-azijatė, pensiją leidžia karo zonose, naujai besikuriančiose bei naujai griūnančiose valstybėse.

-Harvardas? – čirpteli Ema. – Čia Anglijoj?

Gračanicos vienuolyną saugo UNESCO, švedų KFOR pajėgos ir dygliais papuoštos mūro sienos. Blyškiaveidis kareivis Emai prisipažįsta – stovėti čia visą dieną su automatu rankoj, kai nieko įdomaus nebevyksta, užknisa.

Švedų kariai šia prasme panašūs į ortodoksų šventuosius. Katalikybė bando suklastoti istoriją vaizduodama savo kankinius ir geradarius taikiais žmonėmis. Serbams tas giliai pochui. Keli šimtai šventųjų, nutapytų ant Gračanicos sienų, nebijo būti savimi. Arkangelas Mykolas mojuoja kardu, koks nors šventas Bojanas ar Dejanas rankoje laiko kitatikio skalpą, o viršum visų hipiškai nusiteikęs – daug seksualesnis nei katalikų portretuose – Jėzus šelmiškai rodo taikos ženklą. Bevardis ant nykščio. Dude.

Novo Brdo (Naujoji Kalva, balsės jugoslavų kalboms tik trukdo) – tikra tylos karalystė, ir autobusas, pilnas pačiam gyvenimui frigidiškų nusenusių vokiečių turistų, niekada nebuvo čia įkėlęs mėšlino rato. Paskutiniai saulės spinduliai spalvina kalnus dengiančius miglynus švelniai violetine aviečių sirupo spalva. Nuo čia matyti Serbijos ir Makedonijos teritorijos, ir visos jos – vieni kalnai, kalnai ir kalnai 360 laipsnių aplinkui mus. Raukšlėti ir lygūs, kur ne kur pasipuošę kelio pinavija, slepiantys bene vienintelę iki šiol veikiančią aukso ir sidabro kasyklą Europoje. Pasilipęs ant pilies griuvėsių jaučiuosi apsinešęs – žiūrint tiesiai ima panika. Čia galima visiškai prarasti ryšį su motina žeme, atsispirti nuo aptrupėjusio dolomito ir pakilti iki pat priešpilnio, kuris tuojau ims ir, pagal visus islamo įstatymus, susilies su pirmąja patekėjusia vakarine Venera.

“Dvasinga, ble,“ visi trys konstatuojame. Kai Londonas buvo Kybartų dydžio, Novo Brdo turėjo 50 tūkstančių gyventojų, milžinišką katedrą, aukso industriją ir galingą tvirtovę. Norėčiau prisijungti prie vietinių porai dienų – sėdėti ant kalno ir galvoti, o vakare eiti susišilti į albanų trobą, kur kas savaitgalį susirenka visa kontracepcija-tik-gaidžiams pernelyg gausi šeimyna, keliauninkui net neklausę įpila turkiškos kavos ir garsiai klega iki išnaktų į nieką nepanašia kalba.

Mudu su Kristoferiu akivaizdžiai liūdnai senstam. Negalim nepastebėti, kad keturiolikmetės šeimininkų dukros po kelerių metų pražys visomis Balkanų spalvomis. Po teisybei, jei kas primygtinai pasiūlytų, pasinaudotumėm liberaliais regiono papročiais kad ir dabar pat. Dėl to jaučiamės šiek tiek nepatogiai ir tyliai siurbčiojame kavą nudelbę akis.

Ir vis dėlto sapnuose mane lankys ne keturiolikmetės albanės, o kalnų peizažas. Norėčiau parašyti atvirą laišką visiems kelionių organizatoriams, turizmo gaivintojams ir neramių sielų keliautojams, prašantį, maldaujantį, rėkiantį: nevažiuokite čia. Neorganizuokite kelionių, nepūškuokite autobusais į kalno viršūnę, nerenkite ekskursijų septyniolika kalbų, nestatykite suvenyrų stendų ir nesiūlykite Novo Brdo kaip dalies supakuotų atostogų. Palikite viską kaip yra, bijokite Balkanų, Kosovo ir albanų, skųskitės neišvystyta infrastruktūra ir informacijos trūkumu. Žilvinai Grigaiti, kvaila bendradarbe ir susenęs japone, važiuokite atostogauti į Indiją, Maldyvus, Kambodžą ir Iraką, palikite Kosovą man ir tokiems, kaip aš. Negadinkite jo savo pasakojimais “kaip ten viskas autentiška“ ir “kokie visi skurdūs“.

– Ne dobar den, o miradita, – vos ne pykteli mus išleidžiantis Kosovo pasienietis ir paukšteli po dar vieną trofėjinį antspaudą į mūsų tamsiai raudonus ES pasus. Trofėjai mums šiek tiek kainuos: serbų pasieniečiams žalias antspaudas “Republika e Kosova“ prilygsta raudonam “Fuck Serbia“.

Vodno kryžius pasitinka mus pažadais apie sąlyginį saugumą ir stabilumą, savą kambarį ir prie kompiuterio palinkusius ramius vakarus, buitinį alkoholizmą ir šūdo šnekas. Visa, ko reikia paprastai, nepretenzingai ir intelektualiai tarptautėlių kompanijai.

Skopjė vis plačiau žergia savo plaukuotas kojas, po truputį įsileisdama mus giliau ir giliau. Nebepasiklystame mieste. Nebevaikštome grupėmis po septynis žmones. Žinome, kur valgyti ir kur gerti, kur ieškoti informacijos ir kaip makedoniškai paklausti “ar nori su manim pergulėt?“ Mus pažįsta kai kuriose užkandinėse, baruose ir parduotuvių alkoholio skyriuose. Anglų kalbą keičia paprasti makedoniški žodžiai.

Vieną kurį vakarą mes paskirsime pasimatymą šitai šlykščiai, raukšles po storais neskoningo makiažo sluoksniais slepiančiai Skopjei. Žiūrėsime pretenzingą vokišką filmą su makedoniškais subtitrais. Ne tai kad mums rūpėtų ką nors suprasti – tiesiog tamsoje daug patogiau glostyti jos koją. Tuomet palydėsime ją namo, į vieną iš daugelio miegamųjų rajonų keistu pavadinimu – Aerodromą, Gazi Babą, Madžarį ar Kisela Vodą. Už prekybos centro, po gatvės žibintu, čiupsime Skopję už pečių ir staigiai suleisime liežuvį gatvės smogu ir pigių cigarečių dūmais prasmirdusion gerklėn. Kišenėje saugiai šypsosis prezervatyvų pakelis – chujznajet, kokį brudą šita kurva nešioja.

—–

Neturintiems vaizduotės: paveikslėliai iš Kosovo – rubrikoje “Paveikslėliai“.