Pavargę kariauti

Komikas Džordžas Karlinas, kalbėjęs apie gausybę svarbių dalykų, kartą užkliuvo už švelnėjančios ir biurokratėjančios amerikiečių-anglų kalbos. Kaip pavyzdį jis naudojo kontuzijos būseną, ištinkančią, kai kareivio nervų sistema tiesiog nebegali pakelti mūšio metu patiriamo streso. Pernelyg įtemptas valas trūksta, šamas kvatodamas nuplaukia, o vargšas pėstininkas lieka sėdėti apkase kvailai šypsodamasis ir žvelgdamas toli toli, už tūkstančių mylių, lyg į gimtojo Kanzaso pievas.

Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai tai vadino “shell shock“ – laisvai verčiant, “šrapnelio šoku“ – trumpa ir aiškia kolokacija, turinčia bemaž tokias pačias garsines savybes, kaip ir staigus artilerijos smūgis. Korėjos karo metu sąvoka buvo pakeista silpnai skambančiu “battle fatigue“ – “mūšio nuovargiu“ – kaip diplomatiška! Vargšas pėstininkas, nebesusivokiantis, jis Havajuose ar Seule, tiesiog “pavargo“. Galiausiai atėjo metas nesėkmingam, bet labai muzikaliam Vietnamo karui. Šūdo pilna vyriausybė surado visiškai sterilų, ausų krapštuku ir spiritu išvalytą “post-traumatic stress disorder“ (“potrauminis streso sutrikimas“, verčiant pamorfemiui), anot Karlino, “sąvoką, kurioje nebeliko nei krislo skausmo anei žmogiškumo“.

Minkšta, išvalyta, biurokratizuota ir politiškai korektiška kalba – lengva išeitis iš nepatogių situacijų. Naudojant ją, nėra pavojaus nieko įžeisti – kaip ir pavojaus iš viso ką nors pasakyti. Invalidai staiga patapo žmonėmis su negalia, vargšai – asmenimis su ribotomis galimybėmis, čigonai – romais.

Biurokratinė kalba seniai nusikratė paprasto įrankio rolės. Kaip ir gausybė kitų puikių visuomenės sumanymų, sukurtų gelbėti ir sergėti – religija, vyriausybė, socialinė rūpyba, armija ir policija, pati biurokratija – seniai išaugo tarno livrėją, įgavo stuburą ir patapo kažkuo pulsuojančiu, gyvu organizmu, nelyginant ameba, reguliariai dalinančia branduolį ir spjaunančia naują darinį. Iš esmės – socialiniu Frankenšteinu.

Beformės kalbos kategorijoje su Europos Sąjunga galėtų varžytis nebent katalikų bažnyčia.  Europos pilietybė, mokymąsis visą gyvenimą, integracija ir tolerancija, veiklus jaunimas – propagandinės sąvokos maloniai šoka kadrilį apie mūsų pagiringas galvas steriliam Sarajevo viešbuty, nuo dešimtos ryto iki septynių vakaro. Nuobodžiaujame devynias valandas, po to kelias valandas geriame; arba, kaip pasakytų ponas Barroso, dalyvaujame situacijų vadybos mokymuose, po kurių užsiimame tarpkultūriniu dialogu. Lyg, be būrio lenkiokų, būtų su kuo labai dialogauti.

Gerai, sutarkime. Jūs mokate už mano parazitavimą Balkanuose, aš stengiuosi nekreipti dėmesio į kankinimus biurokratija kas antrą mėnesį.

Gedulo ženklan visa Skopjė pasidengia tiršta migla, ir kelioninio viskio paieškos apsunksta. Kelyje link parduotuvės šutvė madingų makedonų balsiai dainuoja because I got high, lyg norėdami paaiškinti, kodėl toji migla smarkiai atsiduoda degančia celiulioze.

Jokių problemų dėl Kosovo spaudų pasuose. Serbų policininkas ramiu veidu grąžina mūsų dokumentus. Virš Republika e Kosova it ugnimi išgraviruotos mėlyno rašalo raidės “Anuliuota“. Nėra čia ko nesuprasti – kam tamstos pasui spaudas iš valstybės, kuri neegzistuoja? Medžioklės trofėjus nuo to nei kiek nesuprastėja, veikiau atvirkščiai – keli iš jūsų, močkrušėliai, turite pasuose anuliuotus Kosovo spaudus?

Bosnijos pasieniečiai ne tokie švelnūs. Išrikiuoti esame lygia eile, laukiame, kol juodas spaudas papuoš pasus.

– Dabar jau šaudys, – nesusilaikau, ir visi krizename. Šiaip ar taip, jei jau esame Bosnijoje, nemandagu būtų išvažiuoti nepatyrus jų žymiojo genocido.

Karas – dalykas rimtas, pasakytų kalnų slėnyje patogiai išsitiesęs Sarajevas. Miestas žiūri į pavargusius turistus kulkų akiduobėmis, išmuštomis šlykščiai paprastų namų sienose. Vietiniai, rodos, netgi nesibodi tų skylių užtinkuoti, iš jugoslaviško nerūpestingumo palikdami tai spręsti istorijai.

Vilkas Vučko 1984-aisiais čia šventė žiemos olimpines žaidynes. Tarp 1992-ųjų ir 1996-ųjų ponai Miloševičius ir Karadžičius čia surengė ilgiausią sostinės apsiaustį modernios karybos istorijoje.

Tipažai tiesiog stulbinantys. Tarp būrio lenkų – Agata ir Robertas, suradę projektą abiems Tetove, bene albaniškiausiame Makedonijos mieste. Žavi Agata tranzuoja ir šoka, banaliai imdama iš gyvenimo viską, ką jis siūlo – lyg gyvenimas siūlytų ką nors už dyką – o Robertui nepatinka. Jam nepatinka Tetovas, jam nepatinka užterštumas, jam nepatinka albanai ir jam nepatinka Makedonija, jam nepatinka, kad autobusuose rūkoma, jam nepatinka beprasmės kelionės ir jam nepatinka taip banaliai viską ant lėkštės siūlantis gyvenimas.

Annes, devyniolikmetis estas krepšininkas, tiesiog nežino, ką veikti toliau. Būdamas blondinas ir – nepamirškime – krepšininkas, girto žaidimo “aš niekuomet“ metu prisipažįsta per vienerius metus apturėjęs devyniolika moterų, ir, galiu kirsti lažybų, apturės vieną ar dvi vien šiame seminare, bet nepanašu, kad tai suteiktų jam jėgų tęsti. Savaitė po jis liūdnai paliks savo rūmus prestižiniame Skopjės rajone ir grįš į Latvijos pasienyje miegantį miestuką besivaikydamas svajonės tapti interneto inovatoriumi.

Paskutinis alaus bokalas Skopjėje – iš mano sąskaitos.

– Aš nemėgstu kategorizuoti žmonių, – tipiškas naivus šūdas versis iš jo keistai nekaltos sielos, o aš galvosiu – jei būčiau moteris, visiškai permiegočiau.

Alkoholio paieškos visiškai pistame Sarajevo rajone – sunkus dalykas, bet aš ir Darija – vienintelė būtybė, su kuria galiu lietuviškai šnekėti nešvankybes Balkanuose – nepasiduosime. Darija, kaip tikra ruskaja duša, operuoja bemaž tobula bosnių šnekta, tad suras taksistą. Taksistas, tegul ir besispardydamas, suras uždarytą krautuvę. Tuk tuk tuk, ir senas musulmonas atidarys duris. Suras porą butelių tobulai prasto skrandžio rūgštimi atsiduodančio Vraneco, kurį gersime viešbučio koridoriuje. Šviesa čia visiškai kontroliuojama sensorių, tad kas penkias sekundes mes pertrauksime savo paaugliškas filosofijas su tikslu pakelti ranką – vai em si ei, ane?

Sarajevas, visgi, tiesiog nuostabus. Turkiškai europietiškas centras verčia galvoti apie neišvengiamą nemalonią kelionę viešbučio link. Tobulas burekas, tobula turkiška kava ir t0bula šiša – vandens pypkė, suprask – atpalaiduoja ir suteikia jėgų, verčia galvoti apie miestą, kur susitinka kultūros, kurioms nederėtų susitikti. Austro-vengrų imperija čia sutiko otomanus porą šimtų metų atgal. Serbai čia sutiko bošniakus mažiau nei prieš dvidešimt. Abu susitikimai paliko savo žymes architektūroje, ir amžinoji ugnis dega visiems, praradusiems galvas susitikimų metu. Nieko nepadarysi.

Tipažai, tipažai, tipažai. Kita devyniolikmetė, vokietė Karolina, pirmą kartą išvykusi iš savo konglomerato ir už rubežiaus, netrunka įsižeisti po mano pirmojo neskoningo bajerio ir apleidžia kompaniją šiam vakarui. Nėra dėl ko jaudintis, nėra dėl ko išgyventi – kitą vakarą ji jau džiaugsmingai flirtuoja su slovėnu Saško, vidutinišką vokiečių kalbą kompensuojančiu neišnykstančia – kažką, po velnių, slepiančia – šypsena.

Lyg man rūpėtų tipažai. Tai pirmasis mano pogas Balkanuose. Ir jokio skirtumo, jei beveik nesuprantu, apie ką rėkia vokalistas. Vietiniai pankai laisto jaunystę Sarajevsko alumi. Jėgų sulaukti nuostabių Kultur Shock, rodos, stinga, bet visiškai verta. Bachūrams iš Bosnijos, Sofijos ir Sietlo puikiai akomponuoja scenoje tiesiog mirštančios – gerąja prasme – smuikininkė ir saksofonistė, ir Balkanų rauda įgauna įmanomą pavidalą sūkuriu tekančiame pankroke.

Kristoferiui šiandien sukanka dvidešimt septyneri. Morrisonas, Hendriksas, Džoplin ir Kobainas žinojo, ką daryti, kai tau dvidešimt septyneri. Todėl nenuostabu, kad

– Kurwa, kur Kristoferis? Nerandam Kristoferio, – aliarmuoja Andžejus.

Miegota vos pusę valandos, todėl pirma mintis “Duok Dieve, nepasikorė“ natūraliai šauna galvon. Viskas tvarkoj. Paflirtavęs su prancūze iš Kroatijos, solinezantas nusprendė pasivaikščioti po naktinį Sarajevą. Viskas gerai. Viskas, išskyrus dar vienerius metus, airiškoje smegeninėje prasidedančius ta pačia prisigerkime-ir-paflirtuokime beprasmybe.

Viskas jam bus gerai. Tikrai.

Autobusui išriedant, jausmas, kad kažkas nenuveikta, neapleidžia. Jaučiuosi apvylęs Sarajevą. Putome tinkamą maistą steriliame viešbučio restorane, gėrėme prastą viskį steriliuose kambariuose ir šnekėjome nešvankybes prieš užmigdami, o miestas taip ir liko varnele mūsų reziumė. Miegas prilenks mane prie sėdynės ir viskas išgaruos lyg vakarykštės žolės dūmas, o jausmas, kad turiu čia sugrįžti, neapleis.

—-

Viskas, dabar jau visiškai aišku. Pametėme taką. Paskutinį kartą kažką panašaus į žmonių pėdsakus matėme ant paskutinės viršūnės, kur, žaviai skambaliuodama varpeliais, ganėsi karvių banda.

Varpelius karts nuo karto vis dar išgirstame, bet nebedžiugina, brolau, nebedžiugina. Idėja nuo Vodno viršūnės pasiekti dirbtinį Matkos ežerą – septyni kilometrai kalnais, aukštyn ir žemyn – nebeatrodo tokia geniali. Kalnas priešais, pirmasis toksai sutiktas Makedonijoje, savo aštriomis uolomis ir neįtikėtinai skardžiais skardžiais praneša: “Kančia ir nesavanoriškas analinis seksas – priešais“.

Nuo paskutinės viršūnės atsivėręs vaizdas tikriausiai buvo to vertas. Ilsinau pavargusias kojas,  kol Andžejus gaudė panoraminius vaizdus.

Pradėjome nuo rojaus, atvykome į skaistyklą, ir pats Dantė geriau nesugalvotų. Grįžti atgal nėra jokios prasmės, vieta, kurioje atsidūrėme – visiška pusiaukelė. Keliai – čia sąvoka visiškai pasiduoda metaforai – pirmyn du. Aukštesnysis veda per aštrias uolas ir stulbinantį pavojų nusiversti žemyn. Mano batai tam visiškai nepritaikyti, ir skaudus rėžimas verčia rinktis žemesniąjį. Čia uolų mažiau, bet dygliuoti krūmai apaugę vandens ištekintus takus iš abiejų pusių, ir veidą tenka užsidengti rankomis.

Saulužė vakarop, o mes kovojame su dyglynais jau ne pirma valanda. Kuprinėje teliūskuoja vyno butelis, kurį mielai iškeisčiau į mačetę. Laiks nuo laiko prieiname taip tankiai suaugusius krūmus, kad prasiveržti neįmanoma. Kylame viršun, atgal pas aštrias uolas, ir leidžiamės žemyn, neva išvydę žmogaus pramintą taką. Fata morgana visa tai, fata morgana.

Telefonai vis dar veikia, bet negi tai padės, jei – kurwa – nežinai, kur esi? Galimybė deginti skurdžią ugnelę per naktį ir tęsti iš ryto nevilioja. Krūmuose kažkas šlama. Ant penkių denarų monetos makedonai vaizduoja lūšį ir gali prisiekti, kad jų čia knibždėte knibžda. Bandau įtikinti save, kad tai tik driežai, tuo pačiu metu kovodamas su mirtinu poreikiu atsisėsti ant uolos, paremti pavargusią galvą kumščiu ir nurimti kelioms valandoms.

Rėkiam, keikiamės ir drąsinam vienas kitą, kol galiausiai Andžejus, kalnų lenkas, euforišku balsu sušunka:

– Takas! Takas!

Nežinia iš kur sukilusios energijos pakylėtas bėgte užbėgu viršun ir – iš tikrųjų! – čia raudonais ir geltonais dryžiais nužymėtas, žmonių išvaikščiotas takas, šalia jo – tyro vandens šaltinis. Abu prigulame pailsėti tankiai alsuodami ir keikdamiesi iš džiaugsmo.

Iškyšulys virš Matkos ežero tiesiog stulbinantis. “Praleidau kelias vasaras ant tokių,“ tikina Andžejus, ir negali netikėti Karpatų bernioku. Įsidrąsinęs atsargiai atsargiai nukrypuoju iki jo ir atsisėdu ant pačių nebūties žiočių.

Slėnyje išgraviruotas ežeras palydi saulę, tyliai besileidžiančią už to paties močkrušiško kalno. Pačiu laiku ištrūkome iš miražo pinklių. Seniai nesijaučiau toks gyvas.

Jei dabar pasileisčiau, pirmas akmuo, stabdantis mano kritimą, būtų šimtu metrų žemiau. Jei kritimas būtų sėkmingas, žemę pasiekčiau kilometru žemiau. Mirti – taip lengva ir paprasta, iš tiesų sakau jums.