Toks jau blet graikas

13 01 2010

Stoviu ir myžu į Ohrido ežerą. Trečia ryto, naujųjų naktis. Vanduo į vandenį, savotiškas jungtuvių ritualas, savotiška dovana svetingai Makedonijai. Ohridui jungtuvės neypatingai – visas agresyvus garsiai putoja po mano pėdom, tik ežeras, bet piktesnis nei dauguma jūrų. Piktas jis tikriausiai ne tik ant manęs, bangos baltai lūžta ne tik man, baltai lūžta visiems nuo Strugos – eStruchos, kaip ją vadina vietinės ispanės, duok Dieve stiprybės pakelti šį rafinuotą, kurwa, akcentą – iki pat Albanijos ir atgal, visai girtų oranžinių žibintų nusėtai pakrantei.

Makedonai visiškai pričiuožę. Daugumai jų netgi kalnai nepatinka – išskyrus momentus, kai reikia surasti nuošalią vietą pistis – nors šalis trim ketvirtadaliais vien kalnai ir pakalnės. Tai visai ir nenuostabu, kad ant šito močkrušiškai nuostabaus ežero kranto šiuo ypatingu metu stoviu vienas. Visi glamūruose ir oazose, susigrūdę prirūkytam girtam turbofolke, umc umc umc, buteliukas prasto alaus – aštuoni litai, paprasti stružanai su turkiškos medvilnės megztukais ir raumenų neslepiančiais marškinėliais, ir jų stružankos, pernelyg puošniai pasirėdžiusios, per trumpais sijonais, per daug makiažo, per tvankiais kvepalais.

“Apsidairyk aplinkui,“ vienoje Skopjės kavinėje sakys man viena makedonka. “Ar matai nors vieną merginą trumpais plaukais?“ Apsidairysiu ir su siaubu suprasiu, kad jobtvaju, tiksliai. Įžvalga, tiesa, nusipelno susižavėjimo.

Myžančio į ežerą žmogaus galvoje – daug minčių, ir kartu nei vienos. Kokie makedonai, tokie makedonai, bet bent jau ne tokie nuspėjami, kaip graikai. Pažiūri į atsitiktinį snukutį Salonikų autobuse ir iš karto aišku – visi čia tokie jau graikai, tokie jau graikai, kad statistinę pagyvenusią britę/vokietę/lietuvę (?) sudrėkinti gali per tris sekundes. Stilingi ir aistringi – asmenis, kurie taip apibūdina nacionalinį charakterį, reiktų siųsti į koncentracijos stovyklas kaip kenksmingus žmonių rasei – nelyginant italai, gal kiek nuoširdesni, bet vien išgirdęs kalbos skambesį, supranti, kaip smagiai ji pritaikyta įvairių įvairiausioms meluojančioms, nacionalistinėms, šovinistinėms šūdo šnekoms. Tamsiose akyse ir graikiškose nosyse gali aiškiai įžvelgti, kodėl arabiškos architektūros pritvinkusi pagrindinė miesto aikštė vadinama Aristotelio vardu. Pabandyk pasakyti, kad parlamento sargai Atėnuose atrodo kaip kokaino perdozavę karnavalo pabėgėliai, ir atsakymas bus “bet jie vilkėjo tokius rūbus kovodami su turkais!“

Čia gimė Kemalis Atatiurkas. Angliškai kalba kas trečias, bet už – mažą – alaus bokalą nepasikuklins nuplėšti iki dešimt eurų. Ant savivaldybės sienos aiškiai parašyta “Makedonija yra Graikijoje“, o visą Makedonijos Respubliką jie taikiai vadina Skopje. Europos Sąjunga nežino, ką daryti su Graikijos bene trilijono litų skola pasauliui. Salonikai stato naują metro, ir informacinė lenta aiškiai skelbia – planuojamos išlaidos siekia milijardą ir kelias dešimtis tūkstančių eurų…

– Jūsų tėvo vardas?
– Persiprašau?
– Jūsų tėvo vardas.
– O ligoninės, kurioje gimiau, pavadinimo nereikia?

Graikė bent jau nusiviepia. Sąmojis tikriausiai taip ir liks nesuprastas, bet kam rūpi? Leidžiu jai nukopijuoti mano tapatybės kortelę ir pasisakau tėvavardį. Pasirodo, dvi valandas klaidžioti po miestą ieškant telekomunikacijų kompanijos biuro ir pateikti visus asmens duomenis nepakanka, jei nori naudotis graikišku prepaidu. Kaip vėliau man paaiškins vietiniai, vyriausybė tai daro dėl automobilių. Automobilių, kurie šioje šalyje liepsnoja ryškiai per dažnai. Ir negali tuo netikėti. Kai pro tave prašliaužia skanduojanti negyvakių “Ario“ ar PAOK – tas pats bybis kitoj rankoj – fanų lavina, imi ir susimąstai nejučia, kiek žmogaus teisių gali paaukoti už saugumo iliuziją.

Myžti į jūrą šalia Salonikų – tas pats, kaip spardyti gulintį. Skaičiuoju tuščius butelius, matuoju balkšvų putų kvadratūrą, it Waldo ieškau visame šiame vaizde panaudoto prezervatyvo – štai ir jis, nevidonas. Trūksta tik girto britų turisto, ir visos šio miesto šiukšlės būtų čia, vienoj vietoj.

Jūra, kita vertus, yra ir liks jūra, ir žaibas turėtų mane gerai pystelti už šventvagiškas kalbas apie šį stebuklą. Net ir stipriai atsiduodanti pagyvenusiomis kojinėmis, ji priverčia mane prisėsti ant Aleksandro Didžiojo paminklo, nukreipti patetišką žvilgsnį į švyturį ir prisiminti, kaip labai aš nuo visko pavargau.

Sentikis Marianas irgi atrodė pavargęs. Traukinys tą rytą vėlavo dvi valandas, kol galiausiai pasirodė ant ne tų bėgių. Sniegas nuo Vodno viršūnės tądien nusprendė pirmąkart pasižvalgyti aplink Skopję, ir vietiniai, susukę rankų kamuolius, pūtė į juos šiltą kvapą.

Sulig pirmuoju “Ar galima?“ kupė prisipildė alkoholio garų, ir langai pradėjo rasoti. Kelionė, matomai, ilga ir vieniša. Pakeleivio barzda – kaip rusų popo, vienoj kišenėj rožančius, kitoj – Biblija, veide – gruzino šypsena. Keliauja namo, į pasienio miestelį Gevgeliją, iš kažkokio kongreso Milane.

“Bulgarai – mongolų-totorių imperijos palikuonys,“ aiškina jis man, “taip vadinami jie nuo žodžio vulgarūs, o serbai – nuo seno slaviško širdingi. Makedonų kalba – bene panašiausia į senąją slavų, staroslavianski, kuria apeigos atliekamos daugumoj stačiatikių bažnyčių… Jei patikrintum, rastum tiek daug palikuonių iš šių žemių gausybėje kilmingiausių luomų visoj Europoj… O tie, kurie dabar save graikais vadina – nebe tie, kas sakosi. Atklydėliai iš Azijos ir Afrikos. Žinojai, kad dabartinė graikų panašesnė į Afrikos kalbas nei bet kuri kita Europos kalbų?“

Kalba, ko labiausiai ir bijojau, sukasi link religijos. Visiškas ateistas, skubu prisipažinti savo laužyta staroslavianski, keisdamas nežinomus žodžius moderniai laužytais rusiškais. Negaliu sakyti, kad neieškojau, Dievas mato – pats krūpteliu nuo ironijos šiam pasakyme – bandžiau, bet į mano klausimus nebuvo atsakyta. Logikos man reikia, įrodymų.

“Gaila,“ sako Marianas. “Kai žmogus tiki, net ir organizmas kitaip veikia. Širdis turi tikslą plakti.“

Po tokios frazės tik nusisukti į langą ir laukti, kol šis labas-ir-ate draugas pamatys savąją stotelę. “Marianas, beje, mano vardas,“ spaudžia jis man ranką, kol pasieniečiai eina per vagonus. “Nuo gerojo samariečio, Samarian.“

“Tomas,“ pasisakau.

“Aaa, Tomas Neverny!“ lyg apsidžiaugia sentikis, apsidžiaugiu ir aš. Šventasis Tomas, paskutinis patikėjęs Jėzaus prisikėlimu, ir tai tik kai gavo progą paliesti jo žaizdas – vienas mano favoritų Biblijoje.

“Žinau. Bet man patinka mano vardas,“ šypsausi.

Radmila, kurią sutinku prie senovinių Kamaros vartų – nelyginant triumfo arkos – iš tų pačių netikėlių tarpo, kaip ir aš. Ji ir jos Janis čion atklydę ne iš Afrikos. Radmila, save vadinanti Randy, gimė Gruzijoje iš graikės ir ruso meilės, todėl žino, kaip paruošti baltą mišrainę ir už ką galima nekęsti rusų. Janis į šį studentų miestą užsuko iš vieno senųjų Graikijos kaimų, ir gali tai įrodyti šviesiais plaukais bei mėlynom akim. Išsilavinimas – aviacijos inžinieriaus, darbas – padavėjo.

Radmila buvo modelis, dabar studijuoja politikos mokslus. “Negalėčiau sakyti, kad tame nebuvo narcisizmo, gal net didžioji dalis,“ aiškina praeitį ji. “Bet bent jau priekabių nepatyriau – visi klaidingai įsitikinę, kad manekenėms reikia miegoti su fotografais ir dizaineriais. Po teisybei, tas labiau taikytina modeliams vyrams…“

Padūmavę, apsiniaukę lietingi Salonikai nuo senovinės miesto sienos kliudo pamatyti Olimpo kalną. Dievai, tikiu, iš ten seniai jau išsikraustė, ir bakchanalijos papėdėje tikriausiai nebe tos. Sako, kad čia vis dar yra salų, okupuotų pagyvenusių, saulėje nusvilusių graikų ir jų jachtų, kuriose kliuksi Metaxa ir spygauja jaunos užsienietės. Gal taip ir yra, bet neapgausite – žinau, kad daugumoje jų gyvena pikti kaimiečiai, o feta ir vynu besisvaiginusius piemenis pakeitė rūgštimi pagardinti tranzo festivaliai. Mados pasauliui talentingas graikės veidas kartu su švyturiu, pilku dangumi ir uosto dokais įsikorporuoja į Graikijos paveikslą mano sąmonėje, ir velniaižin, kam pavyks jį artimiausiu metu ištrinti. “Nežinau, ką daugiau tau parodyti. Gyvenu šitoj šaly jau bene penkiolika metų, tad griuvėsiai manęs nedomina,“ prisipažįsta mano gidė.

Pirmakursės, man dedas, visos priklauso tam pačiam tipažui. Nuo Seulo iki Salonikų jos atviros naujoms patirtims ir meniškos, ir pasimetusios, ir šuniuko akimis, ir ima iš gyvenimo viską, ir šoka ir dainuoja, ir mėgsta ironiškas šnekas ant laiptų, kai už nugaros per garsiai trankosi kolonkės. Desfiną sutinku prie tų pačių Kamaros vartų, su būriu jos draugų ir plunksna plaukuose.

Tūsas vyksta miesto universitete, tikroje socialisto svajonėje, kurioje bet kuris prašalaitis – jokio studento pažymėjimo, jokių formalumų! – gali kasdien gauti nemokamus pietus, alus vakarėliuose kainuoja eurą – pigiau nei parduotuvėj – o dauguma studentams reikalingų knygų dalinamos nemokamai. Desfina prieš metus ar porą buvo įsimylėjusi kitą lietuvį mano vardu. Visi koziriai mano rankose, bet…

Pasieniais grūdasi kieti vaikinai pūkuotais kapišonais ir į šoną nusuktom beisbolo kepurėm. Centre sugestyviai kraiposi būrys aštuoniolikmečių, kokie 70 proc. jų, siekdamos būti įdomesnėmis, netrukus ims vaidinti lesbietes. Kokie 40 proc. iš tų 70 dėl tos pačios priežasties vieną dieną pabandys ne tik pabandyti. Cigarečių dūmai viduje, svylančios celiuliozės kvapas už durų, šnekos už baro ir muštynės prie tualeto.

Ne tik pavargau, bet ir pasenau, matyt. Pasigriebiu kuprinę, einu atsisveikinti su jūra ir grįžtu į štabą be vėliavos. Štabe Janis ir Radmila suka trečią suktinę, diskutuodami apie socializmą, žmogaus teises ir destruktyvią religijos įtaką politikai. Ramūs tie Salonikai; dar kartą tuo įsitikinsiu ryte, iš neturėjimo ką veikti keisdamas autobusus po šūdinus šio lietingo miesto rajonus.

Ratas apsisuka, ir aš, paklaidžiojęs po pasaulio bordelius, vėl šalyje, su kuria sudariau oficialią septynių mėnesių santuoką it musulmonas sunitas. Aštuoniolikines graikes iškeičiu į geraširdį girtuoklį Stevaną iš kito mūsų gatvės galo, socialistų klasės žiburėlį – į laužą ir ilgą stalą po gatvės žibintu, nepadoriai brangų alų ir draudžiamas substancijas – į nemokamą naminės rakijos stiklelį. Makedonai švenčia Kūčių išvakares – visas kvartalas susirenka lauke, degina laužus, valgo, geria, kalbasi, šoka ir dainuoja… Rytoj – Kūčios, o po jų – pirma Kalėdų diena. Po pirmos Kalėdų dienos – antra, o po antros – trečia.

“Tai gersit tris dienas?“ klausiu Stevano. Stevanas pasirėdęs šūba, ausine kepure, lazda, bedante šypsena ir mėlyna – nuo šalčio – nosimi.
“Tai kad jau dabar tris dienas geriam!“ atsako man Stevanas. “Živeli!

Kaip staigiai sutemo… Temperatūra artėja prie nulio, o aš sėdžiu lauke prie stalo, kramtau pupas, diskutuoju su trigubai vyresniais kaimynais apie gyvenimą prie Tito ir su siaubu suprantu, kad ta kurwa, kurią bučiavau po gatvės žibintu, įviliojo mane į spąstus. Ir kad ir kiek belėkčiau į vietas, kur galiu gauti martinio, spagečių su padažu ir atsitikinių nuotykių, vis tiek tyliai parsliūkinsiu, it šuo pamušta koja, pirkion, savo keptų bulvių porcijai, stikliukui rakijos ir vakaro barniui.

Bet dėl šito tai mes dar pažiūrėsim.

Reklama

Veiksmai

Information

2 responses

19 01 2010
Renatka

naujuosius sutikus galiausiai irgi atsiradau ant molo. Jura pirmakart per visa cia buvimo laika buvo tikra – galingai uzianti ir stipria jega duztanti i akmenis.

Baigi issikvepti? Nepaisant tos, pas kuria noris grizt ikirst bulviu ir ne tik, nelabai kazkas bezavi, ar tik toks ispudis?

27 01 2010
Jurga

Atsiprasau, bet man si karta per daug myzimu ir drekimu. O kaip cia suprast ta pabaiga su kurwa?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




%d bloggers like this: