Kusturica ant LSD

25 01 2010

Yra tokia rūšis žmonių, kurie visiškai netiki gyvenimo panašumu į filmus. Tokiems reiktų atvažiuoti keliems mėnesiams į buvusią Jugoslaviją. Arba bent paskirti šešias valandas nuostabiai BBC susuktam dokumentiniam filmui The Death of Yugoslavia – Jugoslavijos mirtis. Pietų slavai sugeba gyvenimą paversti trileriu, įdomesniu už Sopranus. Skambios frazės, derybos ir šantažas, valstybinio lygio ginklų kontrabanda, slaptos kameros, simbolika ir provokacijos, herojai ir niekšai, MIGai, malūnsparniai ir stingeriai. Visa vyko čia pat, “ramiosios” Europos Pietryčiuose, ne taip toli nuo Italijos, Austrijos ar Graikijos, vos prieš 15-20 metų.

Jugoslavijos agonija it Hemingvėjaus romanas atskleidė geriausius ir blogiausius ne tik asmenybių, bet ir visų imperijos tautų bruožus. Griuvus Maršalo Tito – gatvių pavadinimai čia vis dar nepakeisti, statulos nenugriautos – pseudo vienybės ir lygybės politikai, nebeliko kam suturėti nacionalistinių jausmų. Sakoma, kad žydai ir palestiniečiai genetiškai yra labai artimi, bene ta pati tauta. Serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, makedonai – sujunkite taškus patys.

Pernelyg narsūs didybės manijos apimti serbai, palaikomi Jugoslavijos – vienos iš dešimties didžiausių pasaulyje – armijos ir Rusijos, pradėjo nacionalistinio šūdo šnekas. “Joks serbas daugiau nebus mušamas,” – Miloševičiaus frazė, atvėrusi pragaro vartus. Kažkada su vokiečių palaiminimu serbus engę kroatai – vieninteliai katalikai regione su tam būdingu kryžiuočio mentalitetu – negalėjo likti nuošalyje. Turtingi ir gudrūs slovėnai, palaikomi ekonominiais saitais susietų kaimynų iš Vakarų ir Šiaurės, sugebėjo papisti pernelyg savimi pasitikinčius serbus ir iš balos išlipo palyginti sausi. Nelaimėliai bosniai staiga atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Juodkalniečiai, nors ir besispardydami, sutiko būti serbų liokajais. JAV ginami albanai kaip buvo, taip ir liko neaiškūs – aukos vaidmuo, tegul ir paremtas faktais, niekuomet nekelia pasitikėjimo.

O makedonai? Filme yra įstabus, visą makedonų mentalitetą nusakantis įrašas iš Jugoslavijos tarybos posėdžio, kuriame turi būti nuspręsta, ką daryti su besiginkluojančia Kroatija. Tai buvo posėdis, kurio metu Kroatijos atstovas ištarė lemtingą frazę toj e rattai karas! Kostiumuotų gynybos ministrų veiduose – nerimas, nežymiai virpa ūsuotų generolų antpečiai. Tik vienas Makedonijos atstovas Vasilis Tupurkovskis – plataus stoto, ūsai it Marko Tveno, vienintelis visame filme šnekantis puikia anglų kalba – ramia mina vilki a la Gariūnai’92 turkiškos medvilnės megztuką. Kol dešine spaudžia piktojo serbų genijaus Jovičiaus leteną, kairėje rūksta cigaretės likutis.

Skurdžiausia Federacijos Respublika Makedonija taikiai paliko Jugoslaviją šiltą 1991-ųjų rugsėjo 8 dieną. Vienintelė valstybė, turėjusi su tuo problemų, buvo Graikija.

Kodėl? Todėl, kad jokia elektros iškrova negali įveikti elektriku dirbusio Petro Poparos – Crni. Čigonų baronams vienas juokas apgauti mirtį, kaip ir žuvims/lovoms – skraidyti. Nepaisant viso to, mano kuklia nuomone, Kusturicos filmai ne taip jau labai ir skiriasi nuo gyvenimo buvusioje Jugoslavijoje.

– Man rodos, šiandien per daug negersime, – sako vienas barzdotas jaunuolis kitam. Kelionė autostopu Skopjė-Vevčanai per visą mažą šalį nusisekė. Pirmasis albanas pavaišino pusryčiais kalnų užeigoje, antrasis užvežė į šaltą, dešimtmečių senumo tualeto plytelėmis išklotą zoologijos muziejų Strugoje, kurio pagrindinė žvaigždė – su dviem galvom gimęs veršiukas. Esame pasiryžę ortodoksų Naujiesiems metams, kuriuos Vevčanai kasmet mini karnavalu.

– Taip… Man rodos, kad alkoholis stipriai prisideda prie šiuo metu mus apėmusios depresijos, – atsako man Andžejus. Visi Makedonijos miestai, tarp jų ir Vevčanai, pilni, kaip Kristoferis kartą sakė, keisto ir kartu labai paprasto liūdesio. Tokio, kokį galėtum pajusti šaltą sausio vakarą, tarkim, Šakiuose. Makedoniškas mažo miestelio liūdesys – graudesnis nei lietuviškas, neišvengiamesnis, tartum geresnio gyvenimo vilties nebuvimas, žinojimas, kad gyvenimas vyksta kažkur kitur, karčiai persipynę su provincialiu mėginimu atgaivinti turizmo industriją. Vevčanai vokietjaponus vilioja šaltinių parku – įspūdinga vieta su tiltais, akmenimis grįstais takais bei senu vandens malūnu, kur gera išgerti skardinę alaus su tyliu belgu Mauro ir pamyžti ant kampo. Žodžiu, Biržų pilis.

Šalia miestelio rotušės nemokamai dalija vyną ir rakiją. Juoda Ludivine oda ir penkiaspalviai Emmos plaukai privilioja gerokai patempusį miestelio merą. Prilaikomas kažkurio iš pavaduotojų, spaudžia mums rankas. Atidaryti karnavalą jam neužtenka jėgų, tad visus turizmas didis džiaugsmas atvykusius iš visų Makedonijos ir Europos kampelių ekonomikos ministerija kaip ir kasmet tenka berti moteriškei, panašiai į makedonų kalbos mokytoją.

Karnavalas tiesiog įspūdingas, anot Krisčio, mačiusio vien vaizdo įrašus, “Kusturicos filmas ant rūgšties”. Miestelio liūdesys kažkur dingsta, užleisdamas vietą trumpam euforijos orgazmui. Netgi muzika – tie patys trimitai ir būgnai, ir kai jie žygiuoja per miestelį, sunku susigaudyti, kur viena melodija baigiasi ir kita prasideda, kur susitarimas, o kur improvizacija. Kostiumai tarsi bebaimės realybės veidrodis spindi vietines ir pasaulio aktualijas bei pop kultūros nuorodas, o dalyviai įsigyvenę į juos tiek dėl Vevčanų šaltiniais tekančio viskio/vyno/rakijos, tiek dėl visiško balkaniško atsidavimo idėjai. Pikti albanų teroristai, džokeriai iš “Betmeno”, karstuose rūkantys lavonai, Rokis Balboa ringe, tradicinė Vevčanų šeimyna, prasto humoro apologetai fakyrai fleitomis keri dvimetrinius bybius, nematomi žmonės ir nacių kolona, eskortuojanti patį Adolfą ir Evą autentiškame mersedese – pastarieji ypač stebina vietinius amerikiečius.

Teisybė, amerikiečiai. Apsikabinę penkialitrius vyno butelius, jie šiurpina makedonus plaukus ant nugaros pastatančiu akcentu vien Peace Corps dėka. Peace Corps, suprask Taikos Pajėgos – ironijos apogėjus pavadinime, kuriam tik amerikonai ir turi sugebėjimų – JAV savanorių organizacija. Keista jos sistema išsiunčia geografijai atsparų vaikį iš Bronkso/Teksaso/Masačiusetso/kokio nors Dumbfuckistano į atsitiktinę pasaulio lokaciją. Taigi, pasirinkdamas šį kelią, nežinai, ar po kelių mėnesių atsidursi Bangladeše, Peru ar Makedonijoje.

Stereotipai labai mėgsta girtus. Makedonijoje Taikos Pajėgos laiko apie trisdešimt amerikiečių, ir tik du iš jų rūko. Kalbos pamokoms pirmus tris mėnesius jie skiria keturias valandas kiekvieną dieną, ir vis tiek kalba prasčiau, nei, tarkim, suomė Marija – liežuvis tiesiog nesiverčia, kai esi pratęs įsivaizduoti, kad pasaulio kraštas – tai Havajai, o angliškai šnekama nuo Vašingtono iki Vanuatu. Tie, kurie nėra pernelyg mandagūs, pripažįsta, kad Europą įsivaizdavo kaip regioną tarp Paryžiaus ir Romos ir visai nesitikėjo patekti ten, kur pateko.

Apie penktą vakaro visi girtuokliai nevalingai suplaukia į centrinę aikštę, geria vyną, rėkia nacionalistines dainas ir bučiuojasi. Alkoholio, narkotikų ir azartinių lošimų mentorius Siniša apsikabina mane ir pasakojasi, kaip vien šįvakar turi mažiausiai keturias galimybes. Belgė Anuk, kurią jis dievagojasi mylįs, stovi vos per kelis žingsnius, išsidažiusi veidą tomis pat spalvomis, kaip ir jis. Mano girtoj galvoj kuriasi išvados apie Sinišos priklausymą tikro makedono tipažui. Jis visada linksmas ir neša gerą energiją, niekuomet neatsisako padėti gauti kokybiškos rakijos ar kitų substancijų, puikiai elgiasi su vaikais, yra ganėtinai išsilavinęs ir protingas ir niekuomet niekuomet nenori niekam niekam pakenkti. Net kai meluoja ir apgaudinėja – dažniausiai, be abejo, moteris – visa išeina jam tarsi savaime, be jokio pykčio ar blogos minties grūdo. “Tiesiog taip išėjo,” – tokį paaiškinimą įsivaizduoju sklindantį iš jo lūpų. Nieko nepadarysi.

Štai ir dabar šviesiaplaukė čekė mėlynomis liepsnojančiomis akimis, Strugoje dalyvaujanti jaunimo mainuose – kuriuose Siniša kaip ir vienas iš vadovų – negali atitrauki žvilgsnio nuo jo, mosuodama netikro šikšnosparnio mantija. Mergina įspūdinga – girtas Andžejus vos nekaukia iš seksualinės nevilties.

Mus šiaip ne taip supakuoja į autobusą ir nugabena Strugon, viešbutin ant Ohrido kranto, kuriame vyksta prastos muzikos vakarėlis. Lenkiokas čiumpa į parankę Mariją, į kitą – mane, vedasi toliau nuo to siaubingo triukšmo ir sako:

– Rėk!

Girti iki panagių, nesavais balsais bandome išstaugti visą savo pyktį į ežerą. Rėkiame visomis žinomomis kalbomis, kiek tik plaučiai leidžia, visais žodžiais, kuriuos suprantame, ir trečdaliu tų, kurių nežinome. Galiausiai mano galva paliečia it pūkai minkštą pakrantės žvyrą, o akys su palengvėjimu užsimerkia.

Sveti Stefan – Šventas Stefanas – mažas miestelis palei Ohrido ežerą, susitelkęs aplinkui devintojo amžiaus uoloje iškaltą vienuolyną. Vienuolynas – tiesiog uola. Ateisto logika neleidžia man tikėti dieviška energija, tačiau viduje, greta ikonų, apima keistas saugumo jausmas. Jei kas dabar užrakintų duris iš lauko, nežinau, ar imčiau šaukti ir belstis, prašomas išleisti. Vienintelė šviesa, vilganti sienas – nuo plonų stačiatikiškų žvakelių.

Nuo uolos puikiai matyti visas ežeras. Esu pagiringas, alkanas ir be denaro kišenėje, mano nakvynės vieta – už 18 kilometrų, už Ohrido, Strugoje, šaltame ir nesvetingame latvės Martos bute. Todėl neturiu kur skubėti. Stoviu ir žvelgiu. Kiek žemiau vienuolyno prižiūrėtoja, sena sulinkusi bobutė, šluoja aslą. Ten, kur mūsų nėra, gyvenimas teka lėtai ir neišvengiamai.

Vienas draugas man prisipažino bijantis uolų ir pakraigių, ne todėl, kad bijotų nukristi, o todėl, kad kaskart, atsistojus ant jų krašto, apima žiaurus noras nušokti. Visiškai logiška, manau. Stoviu taip jau penkiolika minučių, taisydamas emocinę sveikatą. Už nugaros – mažas neišvaizdžių, šiam regionui būdingų šlykščiai raudonų triaukščių namų kaimelis. Žmonės, rodos, tik tam ir sukurti, kad darkytų tobulą kraštovaizdį. Nuo čia veda takelis. Takelis veda į mišką, pilną tylos ir stambiagabaričių paukščių, kuriuos vadina kėkštais, strazdais ir kitaip. Ant vienišos kalvos auga vienišas medis, ant vienišo medžio tupi vienišas sakalas, o man nesinori grįžti atgal. Nesinori grįžti į vakar dieną, nesinori vėl matyti vyno butelių, autobusų, veršiukų su dviem galvom, nacių, kvailos draugiško Andžejaus šypsenos, betikslybės Kristoferio akyse ir Marijos vaikiškumo.

Grįžti tenka netgi į šį tą blogiau. Esu visiškai vienas latvės bute – ji kažkur, jei turėčiau pinigų sąskaitoje, bent jau žinočiau, kur. Struga jau ima asocijuotis su šalčiu – išskyrus Skopję, centrinį šildymą Makedonijos namuose retai berasi – ir pilku dangumi per pagirias. Baltos kambarių sienos, tuščias Gorenje šaldytuvas ir daugiau garso, nei šilumos skleidžiantis elektrinis šildytuvas. Marta, iki šiol vadinusi mane braliuku ir žvengusi iš tų pačių piktų juokelių, kaip ir aš, šiom dviem dienom kažko užsiraukusi. Su manimi kalba tik dviskiemeniais žodžiais ir dvižodžiais sakiniais, nenori manęs matyti ir šiaip visu kuo rodo, kad aš visiškai atstumiantis. Žvelgiu į laikrodį. Iki ryto ir kelionės atgal į Skopję – mažiausiai aštuonios valandos. Gūžtelėjęs pečiais, užsikaičiu puodelį arbatos ir atsiverčiu knygą – nieko geriau veikti ir nesugalvosi.

Knyga atsibosta. Latvės kompiuteris guli ant stalelio, apkrautas atvirukais, popieriukais, puodeliais ir tušinukais. Atverčiu ekraną, ir darbastalis priverčia mane išsižioti: nuotrauka iš Kalėdų vakarėlio, kurioje – aš ir Marta, besišypsantys vynu apneštais dantimis. Apstulbęs žvelgiu į darbastalį kelias minutes. Tada tyliai išjungiu kompiuterį, užverčiu ekraną, padedu į tą pačią vietą ir, lyg niekur nieko, pedantiškai apkraunu tais mielais mergiškais šūdniekiais.

Paveikslėliai iš Vevčanų – skyriuje “Paveikslėliai”.

Advertisements

Veiksmai

Information

4 responses

27 01 2010
Jurga

O sitas labai patiko! Keli mano pastebejimai:
1. Nevaryk ant albanu.
2. Havajai tikrai yra beveik pasaulio krastas.
3. Per kuria galva valgo dvigalvis versiukas?
4. Labai kieta pabaiga.
5. Tik negrisk i PR’a, rasyk knyga! As galesiu paredaguot. :)

9 02 2010
gunner

super:)

20 02 2010
Mykolas

Linkejimai is sauletu savanu (nors po pietu visada ir nulyja kaip is kibiro). Kaip sekasi? Dabar suprantu, kad blin rasyti kazka vietoje, kai gyveni Afeikoje, labai sunku. Pradedu tik teksta, o jau ziurek kol pabaigiu ir savaite prabega ir vel milijonas ispudziu. Is esmes darau viska: piesiu, droziu is medzio zirafas, fotografuoju, zaidziu futbola, tik rayti niekaip neprisedu… ziauru..pradedu galvoti, kad tikrai reikia tik dienorasti vesti, o jau po to, kai grisiu, tai ka nors rimto ramiai pamastes parasysiu.. O siaip sekasi gerai? Nera ta afrika tokia baisi, kokia tu issivaizduoji. Pradedu jaustis kaip namie. Turim absoliuciai viska ko rekia ir dar daugiau. Ir siaip savom idejom naujas erdves atveriau..Kambarys vilniuje jau buvo i shikinika ar aklaviete panasus, o cia vel nuo kalnu 40 50 km i toli gali matyti..ir zvaigzdes arciau:D O cia truputi nuotrauku…

http://www.facebook.com/album.php?aid=188903&id=710525675&l=f08c901713

http://www.facebook.com/album.php?aid=188868&id=710525675&l=a4ad861397

22 02 2010
Greta

Is kur gauti ta dokumentini Death of Yugoslavia? ir antras dalykas, baik myžti. pradedu pastbebėti, kad myžimus į savo rašinius dedi “vardan dėjimo”.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




%d bloggers like this: