Karalių pasaka

Už devynių kalnynų yra tokia šalis, Kosovu vadinama. Tik nesakykite to serbams. Visiškai suprantama. Įsivaizduokite Vilniaus bei Šalčininkų rajonų sprendimą sukurti atskirą valstybę su viltimi artimoje ateityje prisijungti prie Lenkijos. Šalis toji keista: žmonės joje save naujagimiais vadina. Ir kur nevadinsi, jei karo stichija ir pabėgėlių migracija, didžiąją dalį jos bespalve plyne nubraukusi, privertė kosovarus pradėti viską nuo nulio?

Toji pradžia labai aktyvi ir mažiausiai keista. Kažkada albano namas buvo iš akmenų ir neaiškios materijos – nespjaukime ir į šūdo galimybę – sumūryta konstrukcija, tokių vis dar likę geras galas palei kelius ir pasienius. Dabar kosovaro/albano namas – balzganai raudoni blokeliai, sustatyti vienas ant kito taisyklingomis eilėmis, su skylėmis plastikiniams langams. Vienas namas – visai giminei, ir tėvai dažnai sugalvoja palikti jį neužbaigtą – sūnus – dažniausiai sūnus – užsibaigs, kai prireiks. Jei į aukštį statyti nebeišeina – šalia dygsta kitas balzganai raudonas stebuklas. Namo apačioje, jei sugalvosi, gali ir mažą parduotuvėlę, arba dar geriau – autoservisą įrengti. Pinigėlis yra pinigėlis.

Taip ir stovi tie Kosovo kaimai – aštuoni triaukščiai raudonų blokelių alytnamiai su dviem parduotuvėlėmis šalia kelio, o už jų nugarų – didžiulė purvinai ruda plynė be medžių, namų ir tvartų. Arti sėti ir akėti dar ne laikas, gal pavasario laukia, o gal į miną plūgą įvaryti bijo. Prie kelio stovėdamas vienišas keleivis jaučiasi keistai ir nesaugiai tokioje nepridengtoje arenoje, kur iš už nugaros nuo vėjo ar priklydusios kulkos – dabar jos nebent per vestuves ar naujuosius skraido – apsaugoti gali tik neaiškus metalinis angaras sunkvežimiams, o siauru trijų dienų keliuku pro šalį KFOR džipuose zuja ginkluoti, bet nuobodžiaujantys lenkai, švedai ir amerikiečiai.

Žmonės čia paprasti ir nuoširdūs, ir pinigų iš tranzuotojo vien ritualo dėlei prašo tris kartus. Jei tas, bjaurybė, vis atsisako, spjauna žemėn, nusišnypščia nosį rudais pirštais ir taria:

– Velnias tavęs nematė, galiu ir be mokesčio iki sienos pametėti, – ir pametėja, o, išgirdę pakeleivio skrandį dainuojant, dažnai dar ir bandelę iš tos balzganų plytų parduotuvėlės nuperka. Iki sienos, aišku, jiems nepakeliui, bet šalis toji maža, mersedesai nors papuvę, bet vis dar patikimi, trisdešimt kilometrų šen ar ten, negi taip svarbu, jei Alachą geru darbu gali pamaloninti?

Prastai apmokamos šalys mėgsta skambančius skambiais pavadinimais. Yra tarp jų tokių, kurie bet kurį nealbaniško veido prašalaitį vaikščiojančiu bankomatu vaizduojasi. Jei anksčiau dėl visko dolari kalti buvo, dabar tamsiose skrudžų akyse jau madingojo pono euro ženkliukas žiebiasi.

Mongolų užkariautojai slavų tautas prievartavo ne tik fiziškai, bet ir lingvistiškai, atnešdami baisiausią pasaulio keiksmą – nepagalvojęs apie job tvaj matj genezę gali neįtarti, kokios šlykštynės turėjo vykti, kad ši trijų žodžių kolokacija įsitvirtintų švelnioje nekaltaveidžių kalboje. Galingosios ekonominės jėgos – pirmiau JAV, paskui jau vietiniai Europos blet piliečiai – nekaltus euro ir dolerio vardus baigia paversti vienais šlykščiausių žodžių – net ne žodžių, o interkultūrinių lingvistinių vienetų, atsižvelgiant į kiekvienos tautos savotišką tarmę, idiotizmo ir gramatikos taisykles iškraipytų. Poodiniai šiurpuliukai laksto juos šiame kontekste girdint, verkti rėkti norisi dievaž.

– Už penkiolika eurų aš, pičku materi, iki Budapešto galiu nusigauti, – iš nevilties suspinga anglo-serbo-vokiečių kalbomis vienišas pakeleivis ir trenkia mikroautobuso durimis.

Taip jau nutinka, kad didžiosios pasaulio jėgos savo konfliktams spręsti pasitelkia mažiausius ir vargingiausius. Tradicijos nuo Gavrilo Principo laikų ne ką pakito. Šalia Prištinos autobusų stoties stoviniuoja marmuro statulėlių ir kitokių antkapių parduotuvėlė vardu “Bilas Klintonas“. Jei paklausi mandagios moteriškaitės, kada autobusas link Skopjės traukia, ji tau tars:

– Jeden Stunde, mein lieber, jeden Stunde aus Peron Nummer funf, – ir pasisuks į savo be laiko susenusį ūsuotą neberomantišką vyrą, kuris nieko negirdėjo – televizorius stotyje transliuoja Milan – Livorno. Juodai raudoni, senoliai porina, tai tikro albano komanda – priklauso mafiozui, spalvos teisingos, o ir kas trečias sūnus Milane statybose (mirkt mirkt) dirba.

Toje stebuklų šalyje, pačioje Šiaurėje, keistas miestas yra – Mitrovica. Atvykęs iš pirmo žvilgsnio ir su bet kuriuo kitu šiptaarišku supainiotum – gatvės net ir darbo dienomis pilnos nežinia kur traukiančių žmonių, autobusų stotis primena kankinimų požemį, kepyklėlės burekinės ir hamburgerinės purvinas sniegas trys seni namai ir privalomasis miesto podiumas kas vakarą eiti pasivaikščioti save parodyti į kitus pažiūrėti naują kadrą visuomenei pristatyti. Tik juodojo erelio vėliavas čia lydi penkiasdešimt žvaigždučių. Kabo ant balkono po dvi vėliavas – viršuje agresyvus – dievaž agresyvus – juodas erelis raudonam fone, o po juo – Maximos spalvų marihuana trenkiančios žvaigždės ir juostos.

Pečiais gūžčioti gali tik tas, kuris dar nepriėjo upės. Atsistoji prie Mitrovicos tilto ir žvelgi: kitoje pusėje miega didžiuliai pilki daugiabučiai, tyliomis gatvėmis laiks nuo laiko nubirbia sena Zastava, paminklai serbų tautos didvyriams laukia karvelių draugijos. Apsisuki šimtu aštuoniasdešimt – ogi už nugaros osmaniškas erzelynas, maži nameliai ir galvas apsimuturiavusios paslaptys.

Tiltas tas – magiškas. Lyg trys trolio klausimai vienoje ir kitoje pusėje stovi trys policijos patrulių automobiliai. Eismas prieš jį sustoja, o informacinėje lentoje aiškiai pasakyta – į šalis nesidairyti, jokių susibūrimų, bet koks išpuolis bus tuoj pat numalšintas. Nesuinteresuotai šaliai kur kas lengviau šitą Rubikoną peržengti nei tūlam serbui ar albanui, bet nežinomybė gyvaplaukius vis tiek pastato, širdis šiek tiek kraujo gerklėn paduoda – o kas jei?

Seniai seniai tiltai buvo statomi žmonėms sujungti. Praėjo tie laikai, ir gyvenimai dabar upės pusėse skirtingi, o tiems skirtumams sustiprinti – aibė istorijų apie lavonus gatvėse, motinų akivaizdoje prievartaujamas merginas, su namais sudegintus pusbrolius. Istorijos, neabejokite, tos pačios, tik detalės priklauso nuo to, kas jas pasakoja – Predragas ar Šemo.

Penki grafiti žodžiai ant serbiškosios Mitrovicos dalies sienos – lyg ištisas politinis traktatas. Radovan Mladič! Rusija ir Serbija – visuomet kartu. FUCK EULEX, RUSSIAN ARMY WELCOME – sarkastiška šypsena perkreipia veidą – istorija verčia idiotus kartoti jos klaidas. Rusijos armija, vadovėliai sako, kaip netikęs svečias – pakvietei pelės krebždesio už sienos išsigandęs, pasiliks ne tik tai nakčiai, bet ir ateinantiems metams, degtinę išgers, barščius išsrėbs ir žmoną išdulkins, o atsiprašymui už tuščius butelius baltą plastikinį dramblį kiniškoj parduotuvėj nupirks, ant šaldytuvo palikti išeinant. Bet ar kam tai rūpi? Vėliavos juk panašios, ir jei erelis už upės žvaigždėm ir juostom puošiasi, tai Serbijos vėliava su Rusijos puikiai dera, Ralfas Lorenas nepapeiktų.

Toji serbiškoji dalis – it skrajojanti sala. Sulig senąja cerkve, rodos, į drakono nasrus vienišas jūreivis nupuls. Įstatymai čia – ne Kosovo, o Serbijos, ir tai ne visi, tik tie, kurie ne per kvaili. Už puikų pigų juodą alų bare atsiskaityti dar gali šlykščiaisiais eurais, bet grąžą gausi serbiškais dinarais – jei pasiseks, trofėjinę šimtinę su Teslos galva nugriebsi. Už vandenį ir elektrą Mitrovicos serbai nemoka – dovana nuo didžiosios Tėvynės.

Ant baro sienos – televizorius, televizoriuje karšta serbė naujienas pranešinėja – ne braškėms valgyti tos lūpos, o ne, o po naujienų – orai. Serbijos žemėlapis toks, kokio niekur kitur nebepamatysi. Didelis ir nepadalintas, lyg saulės vienuma staiga suvienytų it Arkties ledynai tirpstančią teritoriją…

– Belgrade kitą savaitę pranešamos pūgos, o Prištinoje sniegas turėtų netrukus nutirpti. Kosovskoje Mitrovicoje dienomis sušils iki plius penkių, tačiau naktimis laikysis šaltukas.

Ar gyvens jie kada ilgai ir laimingai? Senolio Vlado iš architektų barako žodžiais belieka atsakyti – blet vargu. Lyg iš praeities, lyg iš septinto dešimtmečio į politikos sceną grįžta JAV ir Rusijos vėliavomis padalinti miestai, ir būkite tikri, neužteks vien ES delegatus it motiną iš Klaipėdos atsivežt, kad šitą betvarkę iškuoptų.

– Visi jūs čia blet nerimti.

Serbiškoji dalis naktimis prisipildo gyvybės. Barai pilni, o juose – juokas, alus, dūmai, šokiai, muštynės ir skraidančios kėdės. Taip be proto linksminasi tik du tipažai – tie, kurių ateitis visiškoje migloje, ir tie, kurių ateitis šviečia auksinėmis iliuzijomis. Tegul ir aklu nacionalizmu kūrenamomis.