Šachmatinis

12 04 2010

Kai čia buvome paskutinį kartą, baltasis miestas bėrė mums į burnas kibirus balto sniego. Snieguota Serbija lėtai lėtai, tris valandas vėluodama slinko pro traukinio langą, kišdama galvon amerikietiškai gražaus plastiko mintis apie įstabų gyvenimą. Net pasienietis, susidomėjęs naujais Kosovo spaudais mano pase, tingiai it rudeninė musė aiškino, kad nėra tokios valstybės ir niekada nebus, aš galva linkt, jis taukšt taukšt ir laimingos kelionės. Nuo Kalemegdano tvirtovės puikiai matėsi, kaip didysis Dunojus it barzdotas tarptautinis pedofilas prievartauja siaurą Savos vag(in)ą vien tam, kad toji išgimdytų krūmais apžėlusios, niekam nereikalingos salos benkartą. Nekreipdami dėmesio į ledėjančias kojas peršlapusiuose batuose, murkdėme vienas kitą sniege ir klusniai, it piligrimai auksinę dėžutę su šventojo kelio sąnariu, sekėme paskui žemėlapiu apsiginklavusį lenkioką, kad susišiltume alumi, šnektomis ir žaidimais.

Nei sniego, nei ramybės čia nebeliko, stoviu užvertęs galvą į Belgrado bokštus ir minioje žmonių jaučiuosi visiškas būti apgautas nusipelnęs turistas exkiūz my wier iz mai makdonalds. Dar blogiau, mėnuo pavasarinio mirkimo Skopjės parkuose ir penkiuose normaliuose kabakuose pavertė mane provincialu, tokia baiminga karviaake metropoliui svetima būtybe. “Pagaliau įmanoma kvėpuoti,“ sako man airiui Džonui (Šonui?) į parankę įsikabinusi latvė Marta, bet jai tai kas, ji bent jau prie Rygos pratusi, tuo labiau po pilkos, depresija ir lietumi asocijuotos Strugos.

Taip ir buvo, sėdėjau albano automobilyje ir žiū – palei greitkelį traukia du tranzuotojai, matomai ne vienintelis aš toks Serbijoje, galvoju, kol suprantu, kad ryškiai raudona galva – tai latvė. “Gal galit sustoti?“ klausiu albano, kuris ir taip ryškiai per geras, nors ir priedurnis, du skanius sumuštinius man sumaitino, ir keliaujame jau keturiese. Į Belgradą mus tikrąja to žodžio prasme neša santuokinė neištikimybė – nors ir turi žmoną, du vaikus bei gerą apsaugininko darbą klube “69“ Skopjėje, traukia jaunasis muskulas į Novi Sadą, pas meilužę serbę. Seksas 1, tautinė neapykanta 0.

Geležinės uždangos nebėra, tačiau Serbija vis dar laisvesnė ar bent jau mažiau nuobodi nei mes. Negalėdamas susitvarkyti su šviesiomis idėjomis ar jų pritrūkęs, bet kuriuo paros metu gali nusipirkti butelį tamsaus alaus ir išgerti jį tiesiog po policijos arklio nosimi. Bet geriausia gerti Prva Srbska Mini Pivara, vietoje, kurios interjeras ir kelnerių kostiumai nesikeičia jau gerus trisdešimt metų. Paniškai jos ieškau jausdamas nugarą svilinančius Martos ir Džono žvilgsnius: nieko nėra baisiau nei būti lyderiu.

Taip, pivara vis dar čia, it vargšas Jona įkalinta jugoslaviško monstro – inturist tipo viešbučio viduriuose. Viskas taip pat – aukštos lubos, komunistinio klasicizmo – absurdų absurdas – kolonos, bejausmis marmuro blizgesys, geras alus už prieinamą kainą, dideli tarpai tarp staliukų ir puiki akustika – ji turėjo savo paskirtį prieš kelis dešimtmečius, kai prie gretimo staliuko tavo piktas mintis apie patį (!) Maršalą magnetofono juostelėn galėjo bet kada užrašyti seksualinės frustracijos kamuojamas UDBA karininkas. Net baba klozetowa – autorinės teisės Andrzej Bukowski – tokia moteris, sėdinti prie baro tualetų, kuriai gali paaukoti dešimt dinarų arba įsistatyti kiaulės akis ir myžti nemokamai – vilnonėmis šlepetėmis, violetine livrėja, peroksidu nudaigotais plaukais ir vienišo jūreivio raukšlėmis veide, abejingai skaito laikraštį ar cheminiu pieštuku paišo gražius kirilicos ženklus į kryžiažodį.

Viskas taip pat, tik baimė kita – apie Maršalą dabar pivaroje gali šnekėti ką nori. Šiandien visiems labiau rūpi ne Maršalas, o Partizanas. Keista Belgrade pasijusti kaip Vilniuje, tarp tokių pačių smagių negyvėlių kaip ir tu kad miglotai prisimeni kadaise buvęs, kurie gali tau paaiškinti, kas yra trys sekundės, stebisi, kaip profesionalas gali pataikyti mažiau nei 90 procentų baudų ir laisto alų dauždami bokalais sulig du-taškai-ir-pražanga. Partizano pergalė prieš Maccabi ir bilietas į pusfinalį žada metropoliui sunkų rytą. Geriau gerti iš džiaugsmo nei iš sielvarto, ir senoliai, ta proga maukiantys alų kibirais pirmame aukšte, paaiškina, kaip be rakto ir be burtažodžio atverti stebuklingas mūsų laikino būsto miegamajame Belgrado kvartale duris. Tiesiog stipriai pastumkite, ne ne, šiek tiek aukščiau ir stipriau – ir saugos sistema pasiduoda. Tikra laisvės sala. Pozdrav su pergale ir labanakt, sakau, ir žilas serbas man broliškai šypsosi.

Iš Budapešto į Belgradą ašarą spaudžiančiam susitikimui atvyksta Kar0lis, slaviškai pravardžiuojamas Dobre, ir neišverčiamų, lietuviškomis, tarptautinėmis, netgi gimtosios provincijos parkuose gimusiomis kultūrinėmis nuorodomis remiamų juokelių tirados verčia jaustis it vėl turėtum namus bei nereiktų kiekvienam sutiktam aiškinti, šilta Lietuvoje ar šalta, patinka ar nepatinka man Makedonija, dobri pički čionais ar nedobri, lyg nereiktų truputį nekęsti naujųjų pažįstamų, tikintis iš jų nuoširdaus bendravimo dovanos, lyg demonai ne tokiomis šaltomis šiknomis naktimis sėstųsi ant krūtinės.

Galima tiesiog atsisėsti prie Serbijos parlamento fontano ir sukirsti po banjalukišką kebabą svaičiojant apie už tūkstančio kilometrų paliktą oranžinę periferiją ir būsimąjį laiką, kai naktimis lis akmenais, dideliais apvaliais, riedės jie nuo kalno, į kalną, riedėdami ars laukus, o tuose laukuose juk kažkas privalės sėti elektros stulpus?.. Bet dar ne dabar, dabar dar galima pasėdėti po šakomis akacijos baltos – ne tokios jau ir akacijos, kažkokio balandžių pamėgto serbiško riešuto – ir ramiai pašnekėti apie gyvenimą, literatūrą, meną, papus – kokie dar nachui papai?! – arba tramvajų kertamas galvas – žiūrėk, gal ir prisės koks senstelėjęs Volandas prie mūsų, gal ir papasakos apie palietą aliejų – koks dar palietas aliejus?! – lyg šachmatų partiją žaisdami apsikeisime gudrių juokelių rokiruotėmis ir patentuosime naujas įžvalgas.

Iš lotusų valgytojų šalies mus išvaduoja vienas įspūdingiausių pastatų pasaulyje – Jugoslavijos gynybos ministerija. Pirmasis dvynys pasiekia mūsų raineles kaip dar vienas NATO tiksliojo bombardavimo rezultatas – Belgrade jų pilna, ir vien iš per dešimt metų neišgyvendinto pykčio nenori serbai jų nei griauti, nei restauruoti. Šis kiek įstrižai pasviręs lyg nokdaunan krentantis boksininkas, besilaikantis, atrodo, tik ant armatūros kraujagyslių. Gatvelė vilioja toliau, ir savo bombos žaizdą – ojobtvaju, kaip tiksliai, į patį centrą krito! – demonstruoja antrasis dvynys. Sprogimo banga ne tik išnešė šonines sienas, bet ir nutraukė jautrią stygą tarp bokštų dvynių, amžiams išskirdama juos mirtyje. It žemės drebėjimo spindulį vakaro žiniose gali sekti seismines ugnies bangas nuo epicentro į išorę.

Už metalinės kariškių saugomos tvoros mėtosi pajuodęs žigulys ir auga pistkrūmiai, o turistai kaip mes, tokie, kurie niekada negirdėjo to filmus primenančio fffffiūt-babach! ir kuriems tai žiauriai įdomu, galvas užvertę žabtus atidarę erzina vietinius savo senobiniais fotoaparatais. Bene ketvirtadalis monstro vis dar ironiškai atlieka savo funkciją – languose erzinančiai geltoną sovietinės poliklinikos šviesą lygia banga pulsuoja balti šviestuvai. Kaip Jugoslavija ne be Vakarų pagalbos susitraukė iki Serbijos, taip NATO it trupmeną suprastino karybos monstrą iki kuklios Pietryčių Europos valstybės nieko neveikiančios gynybos ministerijos, tokio zombio, kurio ketvirtis dar lyg ir gyvas, o likę trys – jau tik vegetuojantys. Turistų gidai jums pasakys – tai vienas paskutinių pastatų, kurį palietė Belgrado bombardavimai, ir tai, kad bombos krito taip tiksliai – šalia stovintys užsienio reikalų ministerijos devyniolikto amžiaus mūrai net neįtrūkę – yra tikras moderniosios karybos pasididžiavimas. Jugoslavai nekvaili – jokių atsikišusių kapitelių, jokių išskirtinių ženklų, jokių rytietiškos architektūros požymių, špygą taukuotą, taip lengvai į radarus nepaimsi.

Nuo arklio – paminklo nežinomam kunigaikščiui – kur esame apsupti prarasto ir iš savo turtingų tėvelių išsipisinėjančio didmiesčio jaunimo, traukiame vynu apsiginklavę ieškoti savo prarastos jaunystės. Atrandame ją tarybinių Belgrado išvaduotojų – Raudonoji armija turėjo įprotį vaduoti visus, prašė jie to ar ne – kapinėse. Iš pradžių nejauku, paskutinį kartą kapinėse gėriau prieš kelerius metus ir šimtus smegenų vingių, bet aplinka padrąsina – ant medžio kabo maišelis su tuščiu bambaliu, prie takelių prišvartuoti suoleliai, net tualetai yra. Vyrų užrakintas dėl pernaudojimo, o moterų primena blogiausią Škotijos tualetą, tik blogesnį. Net Rentonas apsivemtų nuo išmatų, panaudotų prezervatyvų ir plastikinių butelių. Bet šiaip – ramu ir gera, ir keliame vyno butelį į draugo Ivanovičiaus ir jam vadovavusio majoro Ivanovo sveikatą.

Pasikartosiu: visi airiai panašūs savo viduje užrakinta griaunančia agresija, kurią lengva išlaisvinti alkoholiu. Užpylęs vyną alumi Džonas – naujasis latvės Martos vaikinas, pravas bachūras, Strugos miestelyje žaidžiantis su neįgaliais vaikais – nebeištveria. Vos išėjęs iš baro strykteli ant pirmos palei gatvę pastatytos mašinos. Nuo kapoto ant stogo, ant bagažinės, ant kitos mašinos, tada ant kitos… Stovime pakraupę, kol susiprantame jį prilaikyti, bet laukinė katė ištrūksta ir bėga toliau žaloti privačios nuosavybės. “Ne ant BMW, ne ant BMW!“ rėkiu iš paskos pats nesuprasdamas kodėl, veikiausiai iš finansinių paskatų, niekada nejaučiau prielankumo šiai markei. Airį nukenksminti sugeba tik tyli moteriška furija ir stiprios Martos rankos – latviams matyt privalomose ledo ritulio treniruotėse jos darbas buvo pystelti oponentę į bortą.

Moksliukiškai tekštelėję rankomis ir pasižadėję susitikti Budapešte, išsiskiriame su Karoliu. Jį į šiaurę neša Serbijos geležinkeliai, mane į pietus – maloniai šviesiaplaukiai serbų studentai. Su jais smagu šnekėtis apie Pietų parką ir šaltą Disnėjaus filmukų ironiją – juk kai Simba dainuoja, kaip norėtų būti karaliumi, jis slapčia trokšta savo tėvo, dabartinio karaliaus, mirties?..

Sodelyje prie namo visi mieloje Skopjės provincijoje užstrigę užsieniečiai švenčia Velykas. Statau savo tamsaus serbiško alaus butelį ant stalo – Makedonijoje tamsus alus visiškai deficitinė prekė – ir klausausi istorijos apie Peterį Foxą.

Peteris Foxas (žr. “Nepamiršk susipakuoti žmonos“), įkyriai mandagus turistų gidas iš Belgijos, kurio svajonė buvo tinklapis apie turizmą Kosove, vakarietiškai besišypsantis saviakas, rodęs mums įspūdingą saulėlydį ant Novo Brdo tvirtovės, dabar, kai skaitote šias eilutes, lenkiasi kelti muilo Belgijos kalėjime. Iš tėvynės į laukinį Kosovą Peteris, kurio pavardė į Foxą buvo pakeista visai ne dėl rinkodaros, pabėgo po to, kai buvo nuteistas už pedofiliją.

Nekaltas ir žavus miestas, tapęs agresijos ir destrukcijos šaknimi, bombarduotas ir prisikėlęs, neslepiantis giliausių randų nei šilčiausių užkaborių. Belgrado serbiška, austro-vengriška ir otomaniška istorija, sumišusi su švelniu jugoslavišku socrealizmu, rusiškas serbų atlapaširdiškumas, didybės manija, užsispyrimas, kūrybingumas ir karingumas, žali ir mėlyni Dunojaus tiltai, smagaus ir laisvo metropolio dvasia, tramvajai ir troleibusai negali nuvilti. Šis miglos šydas verčia tikėti visiškomis nesąmonėmis, tarkim, kad be idiotizmo, agresijos, neištikimybės, skurdo, absurdo, pedofilijos, destrukcijos, nevilties, dirbtinumo ir depresijos dar kažkas yra. Kažkur.

Baltasis miestas Karolio tinklaraštyje.

Reklama

Veiksmai

Information

One response

16 04 2010
Mykolas

Atsimeni kiek visko apie tavo stiliu buvau prisnekejes… Atsiimu… Taip skaniai si karta suvartojau, kaip dar niekad neskaiciau tavo tekstu. Net keiksmu pasiilgau… Niekas cia nesikeikia, iskyrus ispana, bet ir tas fuck atsibodo. Trecia nakties, vienas prie kompo. Issiskaudejusia galva nuo visko, kas aplinkui (nera jau taip blogai, tiesiog kartais ir Afrikoje krizes pareina). Net pajutau nostalgija vesiems,tamsiems vakarams kazkuriame Europos mieste ir veikiant nezinia ka bei kalba apie viska. Noreciau ir as desine tau studentiskai paspausti. Tikros snektos butu..pavargau lauzyti liezuvi vis greitejancia, bet prastejancia anglu kalba:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




%d bloggers like this: