Rakijavikas

Visi miestai yra šlykštūs, prieš aštuoniasdešimt metų konstatavo Henry Milleris. Henry gyveno Niujorke ir Paryžiuje, tad bepigu jam. Reikia pamatyti moderniąją Skopję, kad suprastum, KOKIE šlykštūs miestai gali būti iš tikrųjų. Žvelgiant iš apačios, tai ne kas kita, kaip peraugęs Rietavas skurdžiausioje buvusios Jugoslavijos provincijoje. Iš trijų pusių miestą supantys kalnai neleidžia pasišalinti smogui, kurį be perstojo maitina armija senų Yugo, Ladų ir Maluchų be katalizatorių bei pora milžiniškų fabrikų. 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę bet kurioje miesto dalyje gali užuosti smalkes, lyg stovėtum prie kiauros krosnies. Dar neteko susidurti su jokia venerine liga, tad šis smogas kol kas yra įkyriausias dalykas mano gyvenime.

Taigi, vienintelis mano matytas miestas, šlykštesnis už Skopję, yra Narva Estijos-Rusijos pasienyje. Abu šie civilizacijos perlai yra panašūs sovietinio realizmo-laukinio kapitalizmo sinteze, nešančia savotišką eklektiką. Šalia šiukšlinos gatvės, kurią puošia keletas nuskurusių medelių, gali rasti čigono lūšną, besikaimynuojančią su žalio stiklo biurų pastatu. Stalinistiniai daugiabučiai glaudžiu žiedu supa net ir mažytį senamiestį, demonstruodami tikrą kaimiečio požiūrį į urbanistiką.

Per miestą teka upė Vardaras. Vardaro vardas senovės trakų kalba reiškė “juodas vanduo“, bet dabar jis yra šūdo spalvos, tad jautiesi lyg stovėdamas prie plataus, ilgo ir seklaus kanalizacijos rezervuaro. Miesto zoologijos sode ant betono gyvena leo depressicus ir alkani alkani hipopotamai. Palyginus su Skopje, Kauno zoosodas – tiesiog šlapias PETA funkcionieriaus sapnas. Svarbiausia – čia nebėra žirafų, taigi, nėra ir pikto žirafos patino Soluto… Šalia esantis parkas, atrodo, yra vienintelė maloni vieta prisėsti ir išgerti butelį alaus visame mieste, tereikia pataikyti į tą dalį, kurios dar neaneksavo klijus uostantys čigoniukai.

Kaip Rietavas peraugo į Fabijoniškes, galima puikiai pamatyti palypėjus šiek tiek aukščiau. Iš čia puikiai matosi ir pailgos rašalo dėmės formos miestas, ir jį dengiantys dūmai, ir pora įspūdingų kaminų. Bet kokia panorama jau pati savaime yra gražus reginys, todėl negali skųstis, bet miestas tikrai ne itin turi ką pasiūlyti. Fabijoniškės bent jau pasižymi geležine geležinio žmogaus sukurta tvarka, o Brosifas Tito veikiausiai buvo kiek švelnesnis.

Ne tai kad man šiuo metu labai rūpėtų kraštovaizdis. Dešimtą valandą ryto į mano duris pasibeldė Andžejus ir paklausė, ar noriu lipti į kalną. Ganėtinai pagiringas, miegojęs keturias valandas aš nelemtai sutikau. Sėdžiu vos kvėpuodamas. Nuo papilvės kyla keistas nebegalėjimo jausmas, kardinaliai bloga. Kristoferis jaučiasi panašiai, o poliakas, užaugęs Karpatuose, laksto aplinkui kaip kalnų ožys. Tai nepadeda, kaip ir jo polinkis rinktis trumpiausius stačiausius takus, tirpdanti saulė, iš vakaro gerta rakija bei ryškus geriamo vandens trūkumas.

– Pusiaukelė, – sako mūsų šerpas. – Aukštyn?

– Ne, ne, nebe… – išlemenu, ir tuo šiandienos kelionė baigta. Sunku prisipažinti, kad Vodno kalnas vis dėlto nugalėjo ir vien savo buvimu erzins mus dar mažiausiai kelias dienas, bet už nugaros alsuojanti ankstyva mirtis guodžiamai tapšnoja per petį.

Užuot stebėjęs miestą manau stebėti žmones. Žmones stebėti geriausia kai jie paveikti psichotropinių medžiagų. Kristoferiui, tam fuckin’ paddy bastard, jau dvidešimt šešeri ir tuoj bus septyneri. Jį galima vadinti Kristi, kas yra ganėtinai juokinga, bet niekuomet – Krisu. Pernelyg britiška. Visa savo esme jis yra mielas bachūras, kuriam nepatinka per daug gerti, veltis į konfliktus, gali sėdėti visą dieną apsikabinęs gitarą ir giedoti kažką ne visai į toną kiek spiegiančiu balsu. Baigė dailės akademiją, žurnalistikos kursus, dirbo banke, buvo Nigerijoje privalomam žaidimui su negriukais prieš porą metų. Gali ilgai šnekėti, kodėl gimtasis Deris yra ne Londonderis, o tikras Deris, kaip salose spaudžiama darbo klasė, gali šnekėti ir apie futbolą, ir apie bobas. Kaip bebūtų, jam tuoj dvidešimt septyneri, o jis neturi darbo, mašinos, šeimos ir namo bei aiškios vizijos, ką norėtų veikti, kai grįš į savo Severna Irska.

Visas egzistencializmas, kaip ir priklauso airiškai dūšiai, išsiveržia fontanu po keleto bokalų Skopsko. Grįžę į oficialų vakarėlį, arba antrąjį užėjimą ant rakijos, apie vidurnaktį, Andžejų randame užsiėmusį meksikiečių žudymu. Ant stalo po kriauše vis dar netvarka, o namą lenkiokas jau kiek aptvarkė – išnešė tuščius butelius, nuo spintelės virtuvėje nuvalė nežinia kieno paliktas amfetamino žymes, tad belieka išeiti parūkyti ir pribaigti paskutinį stikliuką vynuogių naminės.

Kvailos berniukų rūbinės šnekos liejosi upeliais. Kuriuo labiau verta pasitikėti – Siniša ar Gjoko, keliais balais vertinam Skopjės moteris, kas pirmas atsidurs Marijos lovoje – Kristoferis nežymiai laimi, nes jau spėjo pasibučiuoti su ja – ir kitas spamas. Kai Andžejus neištvėręs nuėjo miegoti, Kristoferiui buvo užduotas esminis klausimas – ar jam čia patinka? Atsakymas į tai – kėdžių spardymas ir mykimas.

– For fuck’s sake, Kristi, tau tuoj dvidešimt septyneri, o tu vis dar nežinai, ką veiksi toliau…

Šito nereikėjo sakyti. Airio veidas trumpam pakeitė spalvą, rankos suėmė staltiesės kraštus ir visi buteliai, taurės, peleninės, cigarečių pakeliai, žiebtuvėliai, maisto likučiai, gyvas galas nuorūkų – viskas pabiro ant žemės. Fokusininkas sparčiu žingsniu nuėjo miegoti, o aš likau kieme vienas pabaigti cigaretę ir pamąstyti, kaip ironiška būtų baigti savo gyvenimą pasmaugtam airio šizofreniko Skopjės pakrašty.

Kartus suvokimas, kad visa tai veda prie to paties gyvenimo būdo, kaip ir bet kurie jaunimo mainai – alkoholizmas, kvailumas ir interkrušlumas – visgi negali sulaikyti girto erelio nuo kvailų šnekų, atsitiktinio snukiadaužio ir beprasmio sekso. Tenka nusiteikti, kad to ateinančius septynis mėnesius bus daug ne tik mano gyvenime, bet ir kiekviename šio namo kambaryje visomis kryptimis nuo manęs.

O vis dėlto, vis dėlto…

Sėdime su Andžejumi Vodno viršūnėje, traukiame Makedonsko Crveno iš litrinio plastmasinio butelio. Vyno mes užsitarnavome vien už tai, kad nepalikome šio reikalo ir po poros dienų, pabėgę iš pamokų, užlipome visus 1060 metrų. Už nugaros mums – 20 metrų aukščio kryžius, savotiškas didžiulis fuck‘as visiems albanams, naktį užsižiebiantis elektra ir primenantis, kad ši šalis, nors ir ant paties pakraščio, yra vis dar Vakarų civilizacijoje. Virš galvų sklando kalnų erelis, kurį matau pirmą kartą gyvenime. Aplinkui – kiti kalnai, seni ir raukšlėti, kai kurie dar žali, kiti jau snieguotom viršūnėm.

Dabar man dvi dienas skaudės kojas.

Ir vis dėlto Makedonija turi 280 saulėtų dienų per metus, įskaitant ir žiemą. Kioskelis šalia mūsų namo parduoda alkoholį po septintos vakaro, kas šioje šalyje yra visiškai nelogiškai draudžiama. Lenkas kepa skanius blynus ir savo kolekcijoje turi daug gerų keistų filmų. Mieste ką tik baigėsi vyno festivalis. Nuo čia netoli iki Sofijos, Prištinos, Belgrado ir Sarajevo, o šalies pietuose, mažose cerkvytėse ir vienuolijose, mūsų laukia dešimtame amžiuje tapytos ikonos. Ilja, barmenas ir naujas pažįstamas “Sopotsko“ bare, sako, kad vien jas išvydus gali netikėtai ištikti orgazmas.

Turistaible

– Andžejau, ei, Andžejau, ar žinai vieną dalyką, bendrą visoms kultūroms?
– Nu?
– Bybių piešimas ant namų sienų ir autobuso stotelių.
– Nemanau, kad musulmonai taip daro.
– Tuomet ką jie piešia ant sienų? Arabeskas?

Vodno kalnas visą laiką dešinėje, Skopjės centras seniai liko už nugaros. Autobusas, nors ir nekeisdamas savo padėties jūros lygio atžvilgiu, sparčiai rieda pragyvenimo lygio ir odos spalvos nuokalnėn. Čigonų bagiai-sunkvežimiai, pilni arbūzų, pipirų ir vaikų, stovi saulės išdegintos žolės laukuose. Prasideda ekstremaliai pigių ir nemalonių būti urmo bazių rajonas. Vairuotojas neplanuotai stabteli, konduktorius iššoka, nulekia iki kebabinės ir po minutės jau kanda garuojantį bureką – aliejuje permirkusį čebureko pusbrolį. Gatvės neturi plano, tvarkos ir krypties, jas formuoja pakelės lūšnos.

Kiekviena šalis turi savo vai-jai-jai nelaimę ir vach-vach tragediją, Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai tai – 1963 žemės drebėjimas. Apie tūkstantį aukų ir 98 procentai sugriautų pastatų. Kali tvirtovė ant kalvos šalia senojo turgaus, atrodo, išliko, tad skopjiečiai vis dar turi kur kabinti savo remainderį – geltoną saulę raudoname fone, reiškiančią, kad čia vis dar Makedonijos Respublika. Vakaro prietemoje už kiekvieno bokšto – po porelę. Albanė nenusiriša skaros net kai ranka naršo po mylimojo tarpkojį. Kultūriniai skirtumai, o ir savotiškai patogu. Nuo kuorų – visa Skopjės panorama, didžiąja dalimi susidedanti iš stalinistinės architektūros – betonas, armatūra ir baimė.
– Ganėtinai romantiška vieta, – sako pūstažandė suomė Maria iš “istorinio“ Turku miesto, kuris, mano nuomone, yra paprastas pramonės gaidys.
– Taigi, – atsakau. Romantika – tik myžniams ir jaunimui, bet kol kas pasistengsiu būti tolerantiškas. O ir chubby tipas man prie širdies. Tebūnie romantika, tebūnie Turku, tebūnie istorinis.

Geltona saulė ne tik raudoname fone, bet ir virš galvos. Kiekvienas rytas prasideda galvos skausmu ir 25 laipsniais Celsijaus. Po geltona saule makedonai nelegaliai varo vynuogių samagoną – skaisčiai geltoną rakiją. Rakiją reikia gerbti it seserį, primena Siniša. Auskaras smakre, nuo serijinio rūkymo prikimęs balsas ir Kartmano tatuiruotė ant rankos neleidžia abejoti priklausomybių mentoriaus authorita. Gerti iš lėto, nemaišyti su kitais alkoholiniais gėrimais, vienintelė išimtis – alus. Jei prisižaisi – mirties alsavimą jausi visas 24 valandas, kol bent dalis toksinų pasišalins iš organizmo.

Prisižaidėme. Pats pirmas gėdingai keičiu sodo kėdę į kambario lovą – vos septintą valandą vakaro. Atsigulus nepatampa geriau, atvirkščiai, imu justi intensyvų žemės sukimąsi ir lekiu į tualetą. Nespėjus man užmigti, į duris beldžia juodaodė prancūzė Ludivine, sako, neva tuhiū vėl phisijūngty phie kompanijos. Labai malonu iš jos pusės, tačiau antras mėginimas toks pats nesėkmingas, kaip ir pirmasis. Supainioju rakijos bambalį su mineralinio, atsigeriu tris didžiulius gurkšnius ir galutinai kapituliuoju giliam penkiolikos valandų miegui.

Kristoferis ištveria vos valanda kita ilgiau. Šiaurės airis, nors ir darbininkiškos kilmės, tesugeba pamesti žolėje akinius, padaryti kelias nuotraukas ir nuslinkti iki lovos.

Andžejui, pratusiam prie wudkos, žolės ir netgi stipresnių narkotikų, sekasi geriau. Visgi po kurio laiko jis pradeda šokti, kelis kartus griūna, stipriai pysteli į namo sieną, pyksta, kad niekas nekalba lenkiškai ir, nesulaukęs dvylikos, teisuolio mina užsnūsta ant sofos. Lauke lieka tik makedonai ir moteriškoji kompanijos dalis. Rakija jas, atrodo, veikia geriau – ima pūsti lūputes feisbukui ir leidžiasi masažuojamos stiprių, tabaku kvepiančių Sinišos rankų.

Kur visas šis karštis, smogas ir pagirios veda, nežinau. Nepanašu, kad nors vienas iš septynių būtume spėję tai suprasti. Kas rytą vaikštome Balkanų svajonės gatvėmis pro benamius šunis, konteinerių smarvę ir kitus skurdo požymius. Grimztame į rutiną. Klausome pasakojimų “kaip viskas bus“. Vakarais sukame ratus apie “Marakaną“, “Sopotsko“ ir “Malastanicą“, bet ten – tas pats, kaip ir visur. Integruotis, kaip kad liepė direktorius Nikola, integruojamės, tačiau apie žurnalą, dėl kurio čia atvažiavome, kol kas negirdėti. Kantrybės, tik kantrybės, sako Nikola. Eisime į zoologijos sodą, vėliau galbūt lipsime į kalną. Nemoku piešti, groti, dainuoti ir nenoriu pasakoti apie atliekų rūšiavimo svarbą, todėl čigoniukams rodysiu fizikos eksperimentus. Iš esmės liksiu toks pats, kaip ir anksčiau, tik amžinai pagiringas ir su cigarete dantyse. Kelias link Raoulio Duke’o rastas, belieka nusipirkti kandiklį ir meskalino.

Naktimis sapnuoju 4chaną. Interneto namie vis dar neįvedė.