Nepamiršk susipakuoti žmonos

27 11 2009

Vokalistas beda pirštu į Kristoferį – iš kur tu, drauguži? Specialiai airiui pritemdytame Prištinos bare skamba U2, ir net neverta spėlioti, kuri daina. Ta pati, kurią jūsų bendramokslės kniaukė pritardamos gitarai ir girtai paauglystei dešimtoje klasėje. Gerai, kad nepaklausė manęs, būtų buvę kiek nepatogu. Niekaip negaliu suprasti, kaip airiai, būdami visąlaik toli toli aplinkinių tautų užnugary, išbadėję priengti barbarai, staiga pyst ir išmetė žymiausią pasaulio stoutą bei grandiozinę pop grupę, o pseudoautentiškais barais aplinkui pasaulį baigia prisivyti Makdonaldą. Galite kalbėti apie anglakalbystę ir emigraciją į JAV kiek norite, tai iki galo vis tiek nepaaiškina šios civilizacijos paslapties.

Kaip ir išsivysčiusio pasaulio potraukio karo zonoms, naujoms konfliktinėms valstybėms ir skurdui. Kosovas, o ypač jo sostinė, per kelerius metus tapo tokie tarptautiniai, kad vemti norisi. Kas dvidešimt žingsnių – viešbutis, kurio vardas – “Grand“, “Royal“, “Luxor“ – nykumu nenusileidžia nei miesto, nei paties viešbučio eksterjerui. Kas penkiasdešimt žingsnių – naujos statybos vietinės ir tarptautinės valdžios institucijos. Nuobodžiaujantys EU Lex, KFOR, WTFN (What The Fuck Not) ir kitų statytinių pareigūnai turi du pasirinkimus – gerti sostinės baruose arba zujti po šalį tarnybiniais džipais. Naujos valstybės statybos, atrodo, jų galvose apsiriboja didelių geltonų raidžių “NEWBORN“ išmetimu prie prekybos centro. Nors ne man teisti.

Priština – bene madingiausias mano matytas Balkanų miestas, nors Belgrade dar nebuvau. Nemažai įtakos tam turi milžiniškos stipendijos savanoriams ir karių algos, dar daugiau – kasdienės žiniasklaidos cypčiojimai apie etninius konfliktus regione. Ta mada negali pakeisti paties pramoninio miesto dvasios – smogas čia tirštesnis nei Skopjėje, miestas neturi centro, o namai abipus gatvės – apdailos. Motinos Terezos gatvės, tarnaujančios pagrindiniu Prištinos podiumu, galuose – du karo didvyriai. “Albanų drakonas“ Skanderbegas – toks Vytauto Didžiojo atitikmuo – čia tas pats, kaip ir bet kuriame kitame šios tautos gyvenamame mieste. Joja sau ant juodo kaip smala arklio, išdidžiai iškėlęs kardą. Kitame gale – kitokio karo kitoks herojus: it falą suspaudęs kalašnikovą dešinėje rankoje kairės kumščiu grūmoja besiveržiantiems serbams.

Karas čia pamirštas bus negreitai. Specialus kelio ženklas – juodas tankas geltoname skritulyje – kiekvieno tilto galuose patvirtina, kad karinei technikai juo važiuoti saugu. Vienam klajoti po profesionalaus turizmo nepaliestą gamtą taip pat nepatartina. Karčiai juokaujame, kad bent jau mirtis būtų vyriška – būti ištaškytam minos kur nors Kosovo pakrašty. Karo mūsų su Kristoferiu – nepiskit proto, partizanai ir teroristai nesiskaito – šalys nematė dešimtis metų. Su mumis keliaujančios rožiniaplaukės antros kartos pankės Emos Švedija, jei pratemps dar dešimtmetį, galės švęsti visą amžių be karo veiksmų valstybės viduje. O kosovarai – nedarykime iš to tautos – prie stiklo tradicinės raki atvirai pasakoja apie prieš dešimt metų sušaudytus, sudegintus ir užmuštus geriausius draugus, pusbrolius ir pusseseres, dėdes ir tetas. Sunkoka surasti tinkamą reakciją į tokius pasakojimus, dar sunkiau išvengti nekorektiškų klausimų.

Albanų Kosove būna visokių. Vieni nori matyti Didžiąją Albaniją susivienijusią ir tiki šiuo Trečiuoju Reichu, kiti save laiko kosovarais – nauja tauta, kuri po šešiasdešimties metų galėtų turėti tiek pat motyvacijos, kiek dabar makedonai. Vieni keliauja po pasaulį ar kuria meną, kiti dirba Londone, važinėja senais mersedesais, prašo iš tranzuotojų pinigų ir kuria stereotipus. Vieni puola ant kelių vos nugirdę imamo raudą, kiti kryžiumi puola ant Prištinos purvo vos išėję iš dramenbeisu griaudžiančio klubo.

– Man nepatinka, kai kitas vyras žiūri į moterį, su kuria kalbuosi, – vėliau pareikš man vienas jų.

Peteris Lapinas, pasikeitęs pavardę iš flamandiškos – nedarykime iš to kalbos – į rinkodarai tinkamesnę anglišką “Fox“, užsiima turizmo kėlimu ten, kur jo praktiškai nėra. Tikras kelionių vadovas ir belgas iš prigimimo, malonus ir mandagus iki uždusimo ir savotiškai beveidis, užsimoja mums surengti ekskursiją į tikrąjį Kosovą. Būtybė, kuri prisijungia prie mūsų kelionei į Novo Brdo, iš pirmo žvilgsnio atrodo neidentifikuotina. Iš Rytų Europos kilusi buvusi Harvardo profesorė Zyman (sic!), šešiasdešimtmetė žydė-azijatė, pensiją leidžia karo zonose, naujai besikuriančiose bei naujai griūnančiose valstybėse.

-Harvardas? – čirpteli Ema. – Čia Anglijoj?

Gračanicos vienuolyną saugo UNESCO, švedų KFOR pajėgos ir dygliais papuoštos mūro sienos. Blyškiaveidis kareivis Emai prisipažįsta – stovėti čia visą dieną su automatu rankoj, kai nieko įdomaus nebevyksta, užknisa.

Švedų kariai šia prasme panašūs į ortodoksų šventuosius. Katalikybė bando suklastoti istoriją vaizduodama savo kankinius ir geradarius taikiais žmonėmis. Serbams tas giliai pochui. Keli šimtai šventųjų, nutapytų ant Gračanicos sienų, nebijo būti savimi. Arkangelas Mykolas mojuoja kardu, koks nors šventas Bojanas ar Dejanas rankoje laiko kitatikio skalpą, o viršum visų hipiškai nusiteikęs – daug seksualesnis nei katalikų portretuose – Jėzus šelmiškai rodo taikos ženklą. Bevardis ant nykščio. Dude.

Novo Brdo (Naujoji Kalva, balsės jugoslavų kalboms tik trukdo) – tikra tylos karalystė, ir autobusas, pilnas pačiam gyvenimui frigidiškų nusenusių vokiečių turistų, niekada nebuvo čia įkėlęs mėšlino rato. Paskutiniai saulės spinduliai spalvina kalnus dengiančius miglynus švelniai violetine aviečių sirupo spalva. Nuo čia matyti Serbijos ir Makedonijos teritorijos, ir visos jos – vieni kalnai, kalnai ir kalnai 360 laipsnių aplinkui mus. Raukšlėti ir lygūs, kur ne kur pasipuošę kelio pinavija, slepiantys bene vienintelę iki šiol veikiančią aukso ir sidabro kasyklą Europoje. Pasilipęs ant pilies griuvėsių jaučiuosi apsinešęs – žiūrint tiesiai ima panika. Čia galima visiškai prarasti ryšį su motina žeme, atsispirti nuo aptrupėjusio dolomito ir pakilti iki pat priešpilnio, kuris tuojau ims ir, pagal visus islamo įstatymus, susilies su pirmąja patekėjusia vakarine Venera.

“Dvasinga, ble,“ visi trys konstatuojame. Kai Londonas buvo Kybartų dydžio, Novo Brdo turėjo 50 tūkstančių gyventojų, milžinišką katedrą, aukso industriją ir galingą tvirtovę. Norėčiau prisijungti prie vietinių porai dienų – sėdėti ant kalno ir galvoti, o vakare eiti susišilti į albanų trobą, kur kas savaitgalį susirenka visa kontracepcija-tik-gaidžiams pernelyg gausi šeimyna, keliauninkui net neklausę įpila turkiškos kavos ir garsiai klega iki išnaktų į nieką nepanašia kalba.

Mudu su Kristoferiu akivaizdžiai liūdnai senstam. Negalim nepastebėti, kad keturiolikmetės šeimininkų dukros po kelerių metų pražys visomis Balkanų spalvomis. Po teisybei, jei kas primygtinai pasiūlytų, pasinaudotumėm liberaliais regiono papročiais kad ir dabar pat. Dėl to jaučiamės šiek tiek nepatogiai ir tyliai siurbčiojame kavą nudelbę akis.

Ir vis dėlto sapnuose mane lankys ne keturiolikmetės albanės, o kalnų peizažas. Norėčiau parašyti atvirą laišką visiems kelionių organizatoriams, turizmo gaivintojams ir neramių sielų keliautojams, prašantį, maldaujantį, rėkiantį: nevažiuokite čia. Neorganizuokite kelionių, nepūškuokite autobusais į kalno viršūnę, nerenkite ekskursijų septyniolika kalbų, nestatykite suvenyrų stendų ir nesiūlykite Novo Brdo kaip dalies supakuotų atostogų. Palikite viską kaip yra, bijokite Balkanų, Kosovo ir albanų, skųskitės neišvystyta infrastruktūra ir informacijos trūkumu. Žilvinai Grigaiti, kvaila bendradarbe ir susenęs japone, važiuokite atostogauti į Indiją, Maldyvus, Kambodžą ir Iraką, palikite Kosovą man ir tokiems, kaip aš. Negadinkite jo savo pasakojimais “kaip ten viskas autentiška“ ir “kokie visi skurdūs“.

– Ne dobar den, o miradita, – vos ne pykteli mus išleidžiantis Kosovo pasienietis ir paukšteli po dar vieną trofėjinį antspaudą į mūsų tamsiai raudonus ES pasus. Trofėjai mums šiek tiek kainuos: serbų pasieniečiams žalias antspaudas “Republika e Kosova“ prilygsta raudonam “Fuck Serbia“.

Vodno kryžius pasitinka mus pažadais apie sąlyginį saugumą ir stabilumą, savą kambarį ir prie kompiuterio palinkusius ramius vakarus, buitinį alkoholizmą ir šūdo šnekas. Visa, ko reikia paprastai, nepretenzingai ir intelektualiai tarptautėlių kompanijai.

Skopjė vis plačiau žergia savo plaukuotas kojas, po truputį įsileisdama mus giliau ir giliau. Nebepasiklystame mieste. Nebevaikštome grupėmis po septynis žmones. Žinome, kur valgyti ir kur gerti, kur ieškoti informacijos ir kaip makedoniškai paklausti “ar nori su manim pergulėt?“ Mus pažįsta kai kuriose užkandinėse, baruose ir parduotuvių alkoholio skyriuose. Anglų kalbą keičia paprasti makedoniški žodžiai.

Vieną kurį vakarą mes paskirsime pasimatymą šitai šlykščiai, raukšles po storais neskoningo makiažo sluoksniais slepiančiai Skopjei. Žiūrėsime pretenzingą vokišką filmą su makedoniškais subtitrais. Ne tai kad mums rūpėtų ką nors suprasti – tiesiog tamsoje daug patogiau glostyti jos koją. Tuomet palydėsime ją namo, į vieną iš daugelio miegamųjų rajonų keistu pavadinimu – Aerodromą, Gazi Babą, Madžarį ar Kisela Vodą. Už prekybos centro, po gatvės žibintu, čiupsime Skopję už pečių ir staigiai suleisime liežuvį gatvės smogu ir pigių cigarečių dūmais prasmirdusion gerklėn. Kišenėje saugiai šypsosis prezervatyvų pakelis – chujznajet, kokį brudą šita kurva nešioja.

—–

Neturintiems vaizduotės: paveikslėliai iš Kosovo – rubrikoje “Paveikslėliai“.

Reklama




Leistis į kelionę

9 11 2009

Mažo kurortinio Strugos miestelio ketvirtadienis, anot čia savanoriaujančių ispanių, priklauso opa-opa. Mano nuomone, geriau jau būtų pasilikę prie žuvies dienos ir skrendančių laiškų. Opa-opa Laura ir Barbara vadina vietinį turbofolk, tik Balkanams – ir ačiū Dievui, kad tik jiems – suprantamą bei mėgstamą muzikos stilių. Įsivaizduokite eurovizinę Balkanų raudą, griaudžiančią rusiško popso-eurobyto stiliumi. Visame kurorte, visuose baruose vietinėje Basanavičiaus gatvėje – tas pats opa-opa. Žali neonai, alus mažuose buteliuose didele kaina, turkiškos tekstilės megztukai ir vienintelė paguoda – televizorius ant sienos, rodantis Fashion TV. Visi paaugliai be interneto prieigos žino – Fashion TV naktimis rodo papus.

– Ka-ta-strofa, – konstatuoju nusukęs žvilgsnį nuo krūtų. – Pabaikim alų ir nešdinkimės, kol neprasidėjo razborkės.

Man pritaria visi, išskyrus ispanes. Visiškai suprantama, joms čia gyventi dar ne vieną mėnesį, tad reikia pasitikėti Darvino teorija, prisitaikyti arba kristi. O ir vulgaresnės kultūros kraštas, iš kurio jos kilusios, duoda tam nemažai pagrindo.

Mūsų bazė – nesiekiantis dvidešimt tūkstančių gyventojų miestukas ant didžiulio Ohrido ežero kranto. Makedonams Ohridas atstoją jūrą, ir ne veltui, jei būtų dar kiek didesnis, mielai mainyčiau į Baltiją. Rudenį šios apylinkės neįtikėtinai gražios. Skopjėje pamiršta ramybė sėdi ant tilto turėklo ir stebi safyro spalvos upę, šniokščiančią pro mažą užtvankėlę. Upės ir ežero pakrantėje – poetų biustai, Struga garsėja didžiausiais pasaulyje poezijos skaitymais. Tarp niekam, išskyrus jiems patiems, nereikalingo meno patriarchų – ir Mick(i)evičius. Su Andžejum reikšmingai susižvalgom. Diskusijas paliksime vakarams prie butelio. Mes nemėgstame poezijos apskritai.

Žvelgdamas į didžiulį mėlyno, skaidraus kaip stiklas vandens telkinį, už kurio – rudenėjantys kalnai, galvoju apie Hemingvėjų. Gyventi sau lūšnelėje didelio vandens telkinio pakrašty Dievo ir ekonomikos užmirštoj valstybėj, žvejoti, gerti ir rašyti Knygą – ši svajonė mirė sulig pirmąja Google Earth versija. Žemėlapyje nebėra baltų dėmių, literatūroje nebėra neišsemtų temų, o ir mes nebe tie, kurie skaitė Hemingvėjų ir gėrėjosi pro-anti-militaristine ledkalnio struktūros proza. Mums seniai nebe penkiolika, bet tokių, kaip Ernestas H. ar Džeromas Selindžeris istorijos mums kelia ne tik ironišką šypseną – svajonių neįmanoma pamiršti, netgi pačių paaugliškiausių…

Žuvėdras ir nesubrendusias mintis išbaido minaretas, pratrūkęs pratisa imamo rauda. Albanija čia pat, o Struga garsi mėlynais vandenimis, poezija ir etniniais konfliktais. Sienos kas antra diena puošiamos naujais užrašais “Struga yra makedoniška“ (Struga e makedonska), kurie kas trečią dieną nutepami dažais. Tolerancija yra tolerancija, bet už imamo raudą blogiau tik turbofolkas.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, žygiuojame pakele. Kristoferis, neapsikentęs mūsų pravardžiavimosi Kristina, atsiskyrė nuo bandos ir patraukė į Ohridą vienas. Pagiringas Andžejus keikiasi lenkiškai. Man taip pat ne pyragai, akivaizdžiai padauginau tabako vakar iš tų nervų. Už manęs – prancūzė iš Benino Ludivine, kurios akcentas šiandien tikrai ne prie širdies. Pasmaugti galiu. Kiek atsilikusios – suomė Marija ir estė Paula, suradusios viena kitą. Ir galiausiai, užsisvajojusi, viską fotografuojanti savanoriškai ryža latvė Marta, vietinė Strugoje ateinantiems metams. Latvė – pažįstamo tipo, su kuriuo galiu giminiuoti savąją būseną. Vaikystėje žaidė ledo ritulį, mėgsta tranzuoti, baigė žurnalistiką, klausosi roko, negali gyventi savoj šaly pirmiausiai dėl to, kad nenori, ir tik po to dėl to, kad jos šalis čiulpia. Iš tiesų gėda ir skausmas dėl savo šalies mus jungia glaudžiau nei Ribentropas su Molotovu. Susitikę pralaiminčių šalių piliečiai jaučiasi lyg seni hipochondrikai, besimėgaujantys turiningu pokalbiu apie sezoninį artritą.

– Girtas tu šneki šūdą, kaip ir visi kiti, – vėliau tą vakarą pasakys man Marta. – Bet bent jau šneki protingą šūdą.

Ežerą nuo mūsų atitvėrė privačios teritorijos ir brūzgynai, tad kelias prailgsta. Skaitome ženklus, “Ohrid 12“, “Ohrid 10“, “Ohrid 5″… Galiausiai autobuso vairuotojui neišlaiko nervai, likus trims kilometrams sustoja ir pareikalauja važiuoti su juo. “Kolku?“ “Ništo, bezplatno.“ Kursuodamas maršrutu Ohridas-Struga ir atgal, spėjo mus pastebėti mažiausiai keturis kartus.

Išsidrėbiu pintoje kėdėje, šalia mano kojų – ežeras, už jo – tie patys kalnai, tik arčiau. Aukščiausių viršūnės siekia debesis, nešančius švelnų rudens orą į Ohrido apylinkes. Stebeilyjamės į šią, tikriausiai vieną gražiausių vietų Europoje, basetų žvilgsniais, lėtai gurkšnodami alų. Pro šalį prabirbia žvejų laivelis su nekopyraitiniu Mikimauzu ant šono, primindamas, kad mes vis dėlto ne Prancūzijos rivjeroje. Palengva temsta, o mes dar turim aplankyti antikinį teatrą, nors dalį iš 365 Ohrido bažnyčių, pasėdėti ant kalvos, išgerti po skardinę alaus ir grįžti Strugon: patikrinti, ar opa-opa jau apleido nelaimingąjį miestą.

Kol kas čia dar neatėjo profesionalusis turizmas. Dar ne visose kavinėse kalbama šešiomis kalbomis – Balkanų kalbos nesiskaito – ne visi viešbučiai penkių žvaigždučių, didžioji dalis pakrantės dar neatitverta kapitalistų. Spekuliacijos nekilnojamu turtu šalia vandens ar kalnų taip pat dar toli gražu nesiekia ne tik Bulgarijos, bet ir Lietuvos lygio. Vieną dieną viskas pasikeis, bet ta diena dar neatėjo ir kurį laiką neateis. Kam turime už tai dėkoti? Vakarų civilizaciją valdančiai nežinomybės baimei, korupcijai ir politinėms problemoms. Ir dėkui, dėkui, dėkui joms už tai.

Ir štai mes, šeši užsieniečiai, lipame pasvirusiais laiptais į uoloje iškaltą koplytėlę Radoždoje, paskutiniame miestelyje prie Ohrido prieš Albanijos sieną. Jaučiamės iš esmės taip pat, kaip ir vakar – pigus viskis ir mielosios Ludivine gauta žolė atliko savo darbą iš vakaro – bet jau spėjome priprasti prie ritmo, nei vienas nebesikeikiame lenkiškai. Nuo Arkangelo Mykolo koplyčios, išmintingai pasislėpusios tarp spalvotų uolos fragmentų, matosi visos ežero apylinkės.

Slėptis iš tiesų yra ko. Už kelių kilometrų ežero pakrantėje randame Kalištos kaimelį ir kitą uoloje iškaltą koplytėlę. Ant jos lubų – šimtametės stačiatikių ikonos. Visos jos patobulintos vietinių debilų/fanatikų – šventųjų veidai kruopščiai nukrapštyti. Vėl nesinori per greitai daryti išvadų, bet negalima nesujungti taškų – kuri religija neleidžia vaizduoti pranašo veido?..

—-

Saulėti Makedonijos kalnų šlaitai, pasirodo, puiki dirva ne tik vynuogienojams.

– Ar girdi, kaip sekasi, broliukas, – prabyla į mane lietuviškai organizacijos šefas Nikola, kadaise savanoriavęs Rukloje bei Kaune, o dabar turintis nuosavą savanorių kontorą Skopjėje. – Turiu geras šūdas, pasilik po darbas.

Aš puikiai žinau, kur tokios situacijos veda. Atsibusti ryte nepažįstamoje lovoje nebebijau jau porą metų, intoksikacijos taip pat nesibaidau. Dar geriau žinau, kur tokios situacijos neveda – ogi niekur – bet jei jau gyvenu niekur nevedantį gyvenimą niekur nevedančioje šalyje, pats laikas priprasti.

Dūmas seka dūmą, ir Makedonijos saulė persifiltruoja per mudviejų plaučius. Pirmą kartą rūkau direktoriaus kabinete, o ir stiprumas pasitaikė išskirtinis – kalba įsisiūbuoja. Nikola praleido nerūpestingą jaunystę, jo žodžiais, “gerdamas, rūkydamas ir besivaikydamas subinių“, ir, kai atėjo laikas ieškoti savęs, nusprendė tai daryti šiaurėje. Čečėnai Rukloje iš pradžių laikė jį rusu, tad adaptacijos periodas buvo ilgokas, bet ne toks ilgas, kaip ten dirbusioms moterims. Kaunas objektyviam užsieniečiui pasirodė “miręs“, išskyrus porą įsiminusių šokių su kardais, palikusių žymes mėgstamiausioje striukėje. Geriausia lietuviška laida – “Farai“. Kalbos žinių jai nereikia, smagu ir taip.

Laiko ir erdvės kontinuumas greitai išsibalansuoja mano mintyse, belieka stebėtis viršininko ištverme – su juo viskas gerai, Nikola planuoja šiandien dar užbaigti darbus kontoroje. Man minutės virsta valandomis, makedonų, lietuvių ir anglų kalbos draugiškai grįžta į indoeuropiečių prokalbę, o galūnės nusprendžia surengti maištą prieš smegenų represijas.

Geltonas viršininko Renault Twingo, mano nuomone, suka ne tuo keliu, bet belieka pasitikėti jo vidiniu GPS. Pro šalį pradūduoja automobilis, piktas jo savininkas grūmoja kumščiu – matyt važiavome ne savo kelio puse.

– Klausti reiktų ne ar aš apsipūtęs, o ar kiti vairuotojai blaivūs, – įsitikinęs Nikola.

Man taip neatrodo. Matau, kad spidometras rodo 30-40, bet esu šventai įsitikinęs, kad lekiam šimtu keturiasdešimt ir tuoj kaip jobtelsim į autobusą ar sunkvežimį… Jei ne, iš išgąsčio mane ištiks širdies smūgis.

—-

Nustojo lyti. Menkai apšviestos Kavadarcio, Balkanų vyno sostinės, gatvės garuoja rūku, visiškai paslėpdamos praeivius prieblandoje. Elektroninis laikrodis ant savivaldybės pastato rodo aštuoniasdešimt aštuonias valandas aštuoniasdešimt aštuonias minutes. Laiko ir erdvės santykis čia kitoks net ir be ypatingų substancijų.

Nėra ką veikti. Jau kelintą kartą leidžiuosi nuo savivaldybės žemyn medžiais apsodintomis gatvėmis, kad pasiekčiau vietą, kur medžių dar daugiau. Meistriškai įrengtas parkas, kažkada veikiausiai buvęs botanikos sodu, rudenį nenaudoja žibintų šviesų ir gaili vandens fontanams, nešluoja nukritusių medžių lapų ir nerenka šiukšlių. Bet taip netgi geriau.

Tai paauglių miestas centrinėje Makedonijoje. Visi sveiko proto žmonės išvažiuoja iš čia baigę vidurinę ar netgi anksčiau, nes likti 40 tūkstančių gyventojų mieste visam gyvenimui – dvasinė savižudybė, ar ne? Jie plūsta į Skopję, Bulgariją, Serbiją, nes vietinė industrija, išskyrus vyndarius, neprašo jų pasilikti. O jei ir prašytų, tik patys ramiausi galėtų ištverti provincijos gyvenimą.

Galvoju apie tai lipdamas aukštyn į kalvą šlapiomis geltonomis alėjomis. Ką man tai primena? Viršūnėje neapsakomai tylu, nuo čia matyti visas miestas, plačiai išsiskleidęs privačiais namais kalnų slėnyje. Niekam nebereikalingas vaikų ir senelių miestas, sparčiai mirštantis miestas, kažkada garsėjęs šlovingoje tautų sąjungoje savo vynu, geležies ir nikelio industrija. Regiono sostinė, buvusi sukilimo prieš serbų okupacinę kariuomenę centru. Atsidarau skardinę alaus. Atrodo, kad tokie miestai tik tam ir skirti – gerti alų centriniame parke.

Akimirksniu sutemsta, vėl prapliumpa lyti.

Ką, po velnių, man tai primena?





Numirėlių feisbukas

28 10 2009

Vasko netiki Makedonija anei makedonais. Dirbtinė iš bulgarų – didžiąja dalimi iš bulgarų – ir serbų sudaryta tauta, gyvenanti Brosifo Tito prieš 60 metų sumanytoje valstybėje ir varanti antibulgarišką propagandą, nieko daugiau.

– Bulgarai ir serbai ilgai kariavo dėl teritorijos. Jugoslavija nusprendė, kad laikas sudaryti socialistinę taiką, bet kuriai šaliai atiduoti Makedoniją? – pasakoja jis man Sofijos bare. – Sprendimas paprastas ir genialus, rytų bulgarams įteigti, kad jie yra ne tik atskira, bet ir turtingos istorijos tauta, siekianti Aleksandro Didžiojo laikus, ir sukurti naują politinį vienetą.

Vasko čia švenčia draugo gimtadienį, alus nemokamas, tad šiai nuomonei nesipriešinu. Balkanuose kiekvienas kaimas turi skirtingą supratimą apie senovės istoriją, tautiškumą bei politinę valią. Tai dar būtų nieko, tačiau, kaip rodo objektyvūs duomenys, turi ne tik savitą supratimą, bet ir atitinkamą kiekį AK-47 tam supratimui apginti. Palankumo Makedonijai neišsiugdžiau ir tikriausiai artimiausiu metu neišsiugdysiu, o bulgariška versija atrodo netgi labai tikėtina.

Pagaliau tikras miestas, su taisyklingomis gatvėmis, aiškiomis rajonų ribomis, pusantro ar net dviem milijonais gyventojų, autobusais troleibusais tramvajais ir dviem (!) metro linijomis, gausybe parkų ir istorijos. Iš išorės ir atmosferos Sofija – standartinė didelė Rytų Europos sostinė gerąja prasme. Primena Budapeštą, Prahą ar pagerintą Rygos versiją.

Bulgarai ir patys atrodo esantys respektabilesnė tauta nei dauguma Balkanuose. Mongolai ir kiti azijatai prievarta sugrūdo slavėms gerą toną genomo, todėl iš veidų ir kompleksijų jie panašesni į gražiai maišytus vengrus, nei į rusus, serbus ar graikus. Moterys čia, atrodo, turi šiek tiek mažiau kosmetikos nei Makedonijoje ir akivaizdžiai daugiau savigarbos, nors Rytų Europa yra Rytų Europa, šito kumščiais neišmuši.

Vasko, jo kvartirantė Elena ir katinas dideliais kiaušais bei paprastu vardu Kotjo gyvena savotiškame Sofijos Žvėryne, daugiabutyje  šalia southparko – Južnij Park. Dabar, rodos, jie tik kvartirantai, bet akivaizdu, kad kartais visi trys miega ir viename kambaryje. Žodžiu, ne butas, o Bertolucci filmas. Iki pat miesto centre esančio parko, kuriame vis dar stovi paminklas išvaduotojams, galima nukeliauti taip ir neišėjus iš žaliosios zonos. Dar smagesnė atrakcija yra sustojimas checkpointuose – alaus kioskeliuose, kurie niekada nebūna didesniu atstumu nei 500 metrų vienas nuo kito.

Gaminti alų vyną plempiantiems bulgarams liepė rusai. Stalinistinius – o gal Dimitrovinius? – bravorus po Berlyno sienos spėriai privatizavo danai, vokiečiai ir čekai, kas tikrai neišėjo į bloga. Nepalyginsi su Skopsko. Taigi, žingsniuojame, godojamės, kai alus baigiasi, pakeičiame tuščią butelį pilnu. Alus nekainuoja nei levo, o levas nekainuoja nei lito aštuoniasdešimt. Myžti taip pat paprasta – parkai – tačiau Vasko pasitikėjimas savimi ir nepasitikėjimas Sofijos policija vis tiek stebina. Turas po miestą atsieina maždaug tris litrus alaus per capita.

Parkuose sūpynės, scenos koncertams – kai kurios netgi “laisvos“, atsinešk savo aparatūrą ir grajink per naktį, šachmatų staleliai su prie kėdžių prilipusiais diedukais, fontanai ir numirėlių portretai ant medžių. Vienas įdomiausių fenomenų, kurį, sako, gali pastebėti ir rytinėje Makedonijoje. Minėdami kieno nors mirtį, mirties metines ar šiaip norėdami išpirkti kaltes, padarytas velioniui, bulgarai prisispausdina plakatų su nelaimėlio nuotrauka, trumpu kvailu tekstu (“Šiemet minime penktąsias Georgio D. mirties metines…“) ir apklijuoja jais medžius aplink namus, parduotuvių ir barų duris, gėlių ir vaikų darželius. Taip suformuojamas savotiškas numirėlių feisbukas, kurio status update’ai spausdinami kiekviename padoriame dienraštyje, viduriniuose puslapiuose. O aš maniau, kad mūsų chrizantemos ir našlaitės yra hardcore kaltės išraiška.

Bet šiaip jie atsipalaidavę. Net sargybiniai prie prezidentūros, mėgdžiojantys Karalienės Sargybą, atvirai žiovauja ir kasosi prie turistų. Autobuse, kuriuo grįžtame namo, nereikia bilietų – gyva, laisvėje gyvenanti kontrolierė jame nebuvo pastebėta mažiausiai porą metų. Kad atsipalaiduotumėm dar labiau, Vasilis susuka porą. Alus, žolė ir YouTube party baigiasi saldžiu miegu ant kilimo.

Balkanai tikriausiai yra tobulas regionas autostopui. Grįždamas atgal vienoje vietoje neužsilaikau ilgiau nei dvidešimt minučių. Prastas, siauras kelias atperka kratymą kalnynų vaizdais ir staigiais aukščio pokyčiais. Nuo sienos pasigaunu Kosovo albaną Antoną – Skopjė jam pakeliui į Prištiną. Šneka nesustodamas, rodo savo ir savo šeimos nuotraukas, aiškina gyvenimo tiesas – kiekvienuose namuose turi būti žodynas ir bon ton vadovas. Dziudo čempionas, p0licijos akademijos treneris ir nekilnojamo turto spekuliantas, akivaizdžiai laikantis visą šeimą po padu. Keturi vaikai visose nuotraukose pasitempę ir mandagiai išsišiepę, “mano vaikai neturi laiko atsipalaiduoti, aš jiems sudarau dienotvarkę“. Pirmąją savižudybę Cena šeimoje prognozuoju maždaug po poros metų, kai vyriausiai dukrai sueis šešiolika. Antono nuomone, Hitleris turėjo laimėti antrą pasaulinį karą, nes vokiečiai yra geriausia tauta visame pasaulyje. Jokio kito automobilio, kaip tik Mercedes, jis niekad nevairuos. Tai tikriausiai nesusilpnins stereotipų apie albanus, bet nepanašu, kad šiam vaikščiojančiam stereotipui tai labai rūpėtų.

Jei jie visi to paties policininko-mafiozo-laisvės kovotojo-kūno kultūros mokytojo-Algirdo Karaliaus tipo, bijočiau būti serbu.

– Tikiuosi dar prieš mirtį pamatyti Didžiąją Albaniją susivienijusią – dabartinę Albaniją, Makedonijos vakarus, Graikijos šiaurę ir Juodkalniją. Netikiu Kosovo Respublika, tikiu Didžiąja Albanija, – atvirai pareiškia Antonas. – O Makedonija? Makedonija – iš albanų ir bulgarų sulipdyta dirbtinė valstybė, didžiulė kliūtis abiems tautoms.

Namo savininkas Stojko su mergom ir kaimynu sunkvežimio vairuotoju Saša geria rakiją pašiūrėje. Elektros čia nėra, ją atstoja kelios žvakės. Devyniolikto amžiaus romantika. Septintą dešimtį įpusėjusiam Stojko romantika patinka – pakaitomis šis Pedobear leidžia savo letenai nusileisti ant prancūzės, suomės ar estės šlaunies.

Neprisijungti negalima, išsimiegoti po kelionės nepavyks.

– Perduok savo draugams – jei dar kartą išgirsiu grojant jamba trečią valandą nakties, ateisiu ir sugrūsiu tą būgną kažkam subinėn, – tiesiai šviesiai pareiškia mūsų sosiedas.





Rakijavikas

18 10 2009

Visi miestai yra šlykštūs, prieš aštuoniasdešimt metų konstatavo Henry Milleris. Henry gyveno Niujorke ir Paryžiuje, tad bepigu jam. Reikia pamatyti moderniąją Skopję, kad suprastum, KOKIE šlykštūs miestai gali būti iš tikrųjų. Žvelgiant iš apačios, tai ne kas kita, kaip peraugęs Rietavas skurdžiausioje buvusios Jugoslavijos provincijoje. Iš trijų pusių miestą supantys kalnai neleidžia pasišalinti smogui, kurį be perstojo maitina armija senų Yugo, Ladų ir Maluchų be katalizatorių bei pora milžiniškų fabrikų. 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę bet kurioje miesto dalyje gali užuosti smalkes, lyg stovėtum prie kiauros krosnies. Dar neteko susidurti su jokia venerine liga, tad šis smogas kol kas yra įkyriausias dalykas mano gyvenime.

Taigi, vienintelis mano matytas miestas, šlykštesnis už Skopję, yra Narva Estijos-Rusijos pasienyje. Abu šie civilizacijos perlai yra panašūs sovietinio realizmo-laukinio kapitalizmo sinteze, nešančia savotišką eklektiką. Šalia šiukšlinos gatvės, kurią puošia keletas nuskurusių medelių, gali rasti čigono lūšną, besikaimynuojančią su žalio stiklo biurų pastatu. Stalinistiniai daugiabučiai glaudžiu žiedu supa net ir mažytį senamiestį, demonstruodami tikrą kaimiečio požiūrį į urbanistiką.

Per miestą teka upė Vardaras. Vardaro vardas senovės trakų kalba reiškė “juodas vanduo“, bet dabar jis yra šūdo spalvos, tad jautiesi lyg stovėdamas prie plataus, ilgo ir seklaus kanalizacijos rezervuaro. Miesto zoologijos sode ant betono gyvena leo depressicus ir alkani alkani hipopotamai. Palyginus su Skopje, Kauno zoosodas – tiesiog šlapias PETA funkcionieriaus sapnas. Svarbiausia – čia nebėra žirafų, taigi, nėra ir pikto žirafos patino Soluto… Šalia esantis parkas, atrodo, yra vienintelė maloni vieta prisėsti ir išgerti butelį alaus visame mieste, tereikia pataikyti į tą dalį, kurios dar neaneksavo klijus uostantys čigoniukai.

Kaip Rietavas peraugo į Fabijoniškes, galima puikiai pamatyti palypėjus šiek tiek aukščiau. Iš čia puikiai matosi ir pailgos rašalo dėmės formos miestas, ir jį dengiantys dūmai, ir pora įspūdingų kaminų. Bet kokia panorama jau pati savaime yra gražus reginys, todėl negali skųstis, bet miestas tikrai ne itin turi ką pasiūlyti. Fabijoniškės bent jau pasižymi geležine geležinio žmogaus sukurta tvarka, o Brosifas Tito veikiausiai buvo kiek švelnesnis.

Ne tai kad man šiuo metu labai rūpėtų kraštovaizdis. Dešimtą valandą ryto į mano duris pasibeldė Andžejus ir paklausė, ar noriu lipti į kalną. Ganėtinai pagiringas, miegojęs keturias valandas aš nelemtai sutikau. Sėdžiu vos kvėpuodamas. Nuo papilvės kyla keistas nebegalėjimo jausmas, kardinaliai bloga. Kristoferis jaučiasi panašiai, o poliakas, užaugęs Karpatuose, laksto aplinkui kaip kalnų ožys. Tai nepadeda, kaip ir jo polinkis rinktis trumpiausius stačiausius takus, tirpdanti saulė, iš vakaro gerta rakija bei ryškus geriamo vandens trūkumas.

– Pusiaukelė, – sako mūsų šerpas. – Aukštyn?

– Ne, ne, nebe… – išlemenu, ir tuo šiandienos kelionė baigta. Sunku prisipažinti, kad Vodno kalnas vis dėlto nugalėjo ir vien savo buvimu erzins mus dar mažiausiai kelias dienas, bet už nugaros alsuojanti ankstyva mirtis guodžiamai tapšnoja per petį.

Užuot stebėjęs miestą manau stebėti žmones. Žmones stebėti geriausia kai jie paveikti psichotropinių medžiagų. Kristoferiui, tam fuckin’ paddy bastard, jau dvidešimt šešeri ir tuoj bus septyneri. Jį galima vadinti Kristi, kas yra ganėtinai juokinga, bet niekuomet – Krisu. Pernelyg britiška. Visa savo esme jis yra mielas bachūras, kuriam nepatinka per daug gerti, veltis į konfliktus, gali sėdėti visą dieną apsikabinęs gitarą ir giedoti kažką ne visai į toną kiek spiegiančiu balsu. Baigė dailės akademiją, žurnalistikos kursus, dirbo banke, buvo Nigerijoje privalomam žaidimui su negriukais prieš porą metų. Gali ilgai šnekėti, kodėl gimtasis Deris yra ne Londonderis, o tikras Deris, kaip salose spaudžiama darbo klasė, gali šnekėti ir apie futbolą, ir apie bobas. Kaip bebūtų, jam tuoj dvidešimt septyneri, o jis neturi darbo, mašinos, šeimos ir namo bei aiškios vizijos, ką norėtų veikti, kai grįš į savo Severna Irska.

Visas egzistencializmas, kaip ir priklauso airiškai dūšiai, išsiveržia fontanu po keleto bokalų Skopsko. Grįžę į oficialų vakarėlį, arba antrąjį užėjimą ant rakijos, apie vidurnaktį, Andžejų randame užsiėmusį meksikiečių žudymu. Ant stalo po kriauše vis dar netvarka, o namą lenkiokas jau kiek aptvarkė – išnešė tuščius butelius, nuo spintelės virtuvėje nuvalė nežinia kieno paliktas amfetamino žymes, tad belieka išeiti parūkyti ir pribaigti paskutinį stikliuką vynuogių naminės.

Kvailos berniukų rūbinės šnekos liejosi upeliais. Kuriuo labiau verta pasitikėti – Siniša ar Gjoko, keliais balais vertinam Skopjės moteris, kas pirmas atsidurs Marijos lovoje – Kristoferis nežymiai laimi, nes jau spėjo pasibučiuoti su ja – ir kitas spamas. Kai Andžejus neištvėręs nuėjo miegoti, Kristoferiui buvo užduotas esminis klausimas – ar jam čia patinka? Atsakymas į tai – kėdžių spardymas ir mykimas.

For fuck’s sake, Kristi, tau tuoj dvidešimt septyneri, o tu vis dar nežinai, ką veiksi toliau…

Šito nereikėjo sakyti. Airio veidas trumpam pakeitė spalvą, rankos suėmė staltiesės kraštus ir visi buteliai, taurės, peleninės, cigarečių pakeliai, žiebtuvėliai, maisto likučiai, gyvas galas nuorūkų – viskas pabiro ant žemės. Fokusininkas sparčiu žingsniu nuėjo miegoti, o aš likau kieme vienas pabaigti cigaretę ir pamąstyti, kaip ironiška būtų baigti savo gyvenimą pasmaugtam airio šizofreniko Skopjės pakrašty.

Kartus suvokimas, kad visa tai veda prie to paties gyvenimo būdo, kaip ir bet kurie jaunimo mainai – alkoholizmas, kvailumas ir interkrušlumas – visgi negali sulaikyti girto erelio nuo kvailų šnekų, atsitiktinio snukiadaužio ir beprasmio sekso. Tenka nusiteikti, kad to ateinančius septynis mėnesius bus daug ne tik mano gyvenime, bet ir kiekviename šio namo kambaryje visomis kryptimis nuo manęs.

O vis dėlto, vis dėlto…

Sėdime su Andžejumi Vodno viršūnėje, traukiame Makedonsko Crveno iš litrinio plastmasinio butelio. Vyno mes užsitarnavome vien už tai, kad nepalikome šio reikalo ir po poros dienų, pabėgę iš pamokų, užlipome visus 1060 metrų. Už nugaros mums – 20 metrų aukščio kryžius, savotiškas didžiulis fuck‘as visiems albanams, naktį užsižiebiantis elektra ir primenantis, kad ši šalis, nors ir ant paties pakraščio, yra vis dar Vakarų civilizacijoje. Virš galvų sklando kalnų erelis, kurį matau pirmą kartą gyvenime. Aplinkui – kiti kalnai, seni ir raukšlėti, kai kurie dar žali, kiti jau snieguotom viršūnėm.

Dabar man dvi dienas skaudės kojas.

Ir vis dėlto Makedonija turi 280 saulėtų dienų per metus, įskaitant ir žiemą. Kioskelis šalia mūsų namo parduoda alkoholį po septintos vakaro, kas šioje šalyje yra visiškai nelogiškai draudžiama. Lenkas kepa skanius blynus ir savo kolekcijoje turi daug gerų keistų filmų. Mieste ką tik baigėsi vyno festivalis. Nuo čia netoli iki Sofijos, Prištinos, Belgrado ir Sarajevo, o šalies pietuose, mažose cerkvytėse ir vienuolijose, mūsų laukia dešimtame amžiuje tapytos ikonos. Ilja, barmenas ir naujas pažįstamas “Sopotsko“ bare, sako, kad vien jas išvydus gali netikėtai ištikti orgazmas.





Turistaible

9 10 2009

– Andžejau, ei, Andžejau, ar žinai vieną dalyką, bendrą visoms kultūroms?
– Nu?
– Bybių piešimas ant namų sienų ir autobuso stotelių.
– Nemanau, kad musulmonai taip daro.
– Tuomet ką jie piešia ant sienų? Arabeskas?

Vodno kalnas visą laiką dešinėje, Skopjės centras seniai liko už nugaros. Autobusas, nors ir nekeisdamas savo padėties jūros lygio atžvilgiu, sparčiai rieda pragyvenimo lygio ir odos spalvos nuokalnėn. Čigonų bagiai-sunkvežimiai, pilni arbūzų, pipirų ir vaikų, stovi saulės išdegintos žolės laukuose. Prasideda ekstremaliai pigių ir nemalonių būti urmo bazių rajonas. Vairuotojas neplanuotai stabteli, konduktorius iššoka, nulekia iki kebabinės ir po minutės jau kanda garuojantį bureką – aliejuje permirkusį čebureko pusbrolį. Gatvės neturi plano, tvarkos ir krypties, jas formuoja pakelės lūšnos.

Kiekviena šalis turi savo vai-jai-jai nelaimę ir vach-vach tragediją, Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai tai – 1963 žemės drebėjimas. Apie tūkstantį aukų ir 98 procentai sugriautų pastatų. Kali tvirtovė ant kalvos šalia senojo turgaus, atrodo, išliko, tad skopjiečiai vis dar turi kur kabinti savo remainderį – geltoną saulę raudoname fone, reiškiančią, kad čia vis dar Makedonijos Respublika. Vakaro prietemoje už kiekvieno bokšto – po porelę. Albanė nenusiriša skaros net kai ranka naršo po mylimojo tarpkojį. Kultūriniai skirtumai, o ir savotiškai patogu. Nuo kuorų – visa Skopjės panorama, didžiąja dalimi susidedanti iš stalinistinės architektūros – betonas, armatūra ir baimė.
– Ganėtinai romantiška vieta, – sako pūstažandė suomė Maria iš “istorinio“ Turku miesto, kuris, mano nuomone, yra paprastas pramonės gaidys.
– Taigi, – atsakau. Romantika – tik myžniams ir jaunimui, bet kol kas pasistengsiu būti tolerantiškas. O ir chubby tipas man prie širdies. Tebūnie romantika, tebūnie Turku, tebūnie istorinis.

Geltona saulė ne tik raudoname fone, bet ir virš galvos. Kiekvienas rytas prasideda galvos skausmu ir 25 laipsniais Celsijaus. Po geltona saule makedonai nelegaliai varo vynuogių samagoną – skaisčiai geltoną rakiją. Rakiją reikia gerbti it seserį, primena Siniša. Auskaras smakre, nuo serijinio rūkymo prikimęs balsas ir Kartmano tatuiruotė ant rankos neleidžia abejoti priklausomybių mentoriaus authorita. Gerti iš lėto, nemaišyti su kitais alkoholiniais gėrimais, vienintelė išimtis – alus. Jei prisižaisi – mirties alsavimą jausi visas 24 valandas, kol bent dalis toksinų pasišalins iš organizmo.

Prisižaidėme. Pats pirmas gėdingai keičiu sodo kėdę į kambario lovą – vos septintą valandą vakaro. Atsigulus nepatampa geriau, atvirkščiai, imu justi intensyvų žemės sukimąsi ir lekiu į tualetą. Nespėjus man užmigti, į duris beldžia juodaodė prancūzė Ludivine, sako, neva tuhiū vėl phisijūngty phie kompanijos. Labai malonu iš jos pusės, tačiau antras mėginimas toks pats nesėkmingas, kaip ir pirmasis. Supainioju rakijos bambalį su mineralinio, atsigeriu tris didžiulius gurkšnius ir galutinai kapituliuoju giliam penkiolikos valandų miegui.

Kristoferis ištveria vos valanda kita ilgiau. Šiaurės airis, nors ir darbininkiškos kilmės, tesugeba pamesti žolėje akinius, padaryti kelias nuotraukas ir nuslinkti iki lovos.

Andžejui, pratusiam prie wudkos, žolės ir netgi stipresnių narkotikų, sekasi geriau. Visgi po kurio laiko jis pradeda šokti, kelis kartus griūna, stipriai pysteli į namo sieną, pyksta, kad niekas nekalba lenkiškai ir, nesulaukęs dvylikos, teisuolio mina užsnūsta ant sofos. Lauke lieka tik makedonai ir moteriškoji kompanijos dalis. Rakija jas, atrodo, veikia geriau – ima pūsti lūputes feisbukui ir leidžiasi masažuojamos stiprių, tabaku kvepiančių Sinišos rankų.

Kur visas šis karštis, smogas ir pagirios veda, nežinau. Nepanašu, kad nors vienas iš septynių būtume spėję tai suprasti. Kas rytą vaikštome Balkanų svajonės gatvėmis pro benamius šunis, konteinerių smarvę ir kitus skurdo požymius. Grimztame į rutiną. Klausome pasakojimų “kaip viskas bus“. Vakarais sukame ratus apie “Marakaną“, “Sopotsko“ ir “Malastanicą“, bet ten – tas pats, kaip ir visur. Integruotis, kaip kad liepė direktorius Nikola, integruojamės, tačiau apie žurnalą, dėl kurio čia atvažiavome, kol kas negirdėti. Kantrybės, tik kantrybės, sako Nikola. Eisime į zoologijos sodą, vėliau galbūt lipsime į kalną. Nemoku piešti, groti, dainuoti ir nenoriu pasakoti apie atliekų rūšiavimo svarbą, todėl čigoniukams rodysiu fizikos eksperimentus. Iš esmės liksiu toks pats, kaip ir anksčiau, tik amžinai pagiringas ir su cigarete dantyse. Kelias link Raoulio Duke’o rastas, belieka nusipirkti kandiklį ir meskalino.

Naktimis sapnuoju 4chaną. Interneto namie vis dar neįvedė.