Pasididžiavimai

Gegužės saulė, sodas, medis – yra, pledas – yra, grafinas braškių kokteilio, Kamiu ir Bukowskis – čia. Bukowskiui 30, man užteks 20, nepatyręs dar. Ir nieko jau čia nebeprisispardysi, kad ir kiek po kiemelį suktum ratus it išdidus gaidys, kad ir kiek pyktum ant savęs iš pat gelmių – tenka gultis ir žiūrėti į dangaus kepalą raikantį vištvanagį. Galvoti apie jį dabar negalima, kaip ir apie dangų – nuo per didelio galvojimo, netikėjimo, prietaringumo, kompleksų, užsispyrimo ir skubėjimo žydras dangus gali patapti slegiančiai pilkas, o vanagas prapulti iš regėjimo lauko.

O iš tikrųjų dangus virš Balkanų – žydras žydras, toks, koks ir turėtų būti šioje laiko ir ekonomikos dėsnių nepaliestoje kiekvienas už save meilės karalystėje. Tik šiek tiek apnuodijęs smegenis jei ne saule, jei ne hipiškumu, tai bent baltu vynu gali suprasti, kaip pilkai juos supratai visą šį laiką. Šiauriečio logika ir vaiko naivumu nesugebėjai skirti didžiavimosi senelio bybiu, nežaboto pislumo ir suvaidintos agresijos nuo tikrovės ir perdurti neturtingo pietiečio sielos klišių nepaisančia ir ypatybių neieškančia skvarbia akimi. Dabar jau per vėlu. Geriau apsimesti, kad tos sielos ten nėra ir niekada nebuvo. Sielomis mes juk netikime, ar ne? Mes tikime politika, karais, pigiais lėktuvų skrydžiais ir internetu, tikime, kad serbai žudė albanus, o makedonai kilo iš bulgarų, sielomis mes netikime, net jei vien paminėjus žodį “nacionalizmas“ pačiam burnoje šleikštu darosi, ei, juk tai dar viena tema diskusijai!

Plokščiame ikikopernikiniame pasaulyje žydas, žinia, sielos neturi. Sielos neturėti priklausomai nuo geografinio regiono ir visų nesudegintų Galilėjų neturėti gali lenkas, lietuvis, gudas, albanas, bulgaras, prancūzas, meksikietis, eskimas, majus, inkas ir actekas, rusas ir amerikietis… Moteris, vaikas, pedikas, šuo, čigonas ar vergas. O gal pernelyg atviras, visus įsimylėjęs, feisbukuose penkiolika šimtų milijonų draugų turintis, nepatikimas, pažadų nepildantis, liūdnuose mažuose miesteliuose apylinksmiai gyvenantis aviganis, vėluojantis, prastą muziką klausantis ir vienodą maistą ruošiantis, agresyviai vairuojantis, kaimynų nekenčiantis, gatvių netaisantis, marihuaną nuolatos rūkantis, vagiliaujantis ir apgaudinėjantis, prie valdžios ir policijos prisitaikantis išverstaskūris?..

Ateis laikas, ir nuodų laimė iš manęs drebėdama pasišalins per vardan proto tuštėjančias akis. Skubėk skubėk skubėk džiaugtis, kaip greituku po parko tiltu, taip ir baimingos laimės antplūdžiu: ach kokie jūs visi geri ir malonūs, kokie jūs gražūs štai tokie kaip esate, kai gulite ant pilvo, apatinė jūsų nugarų dalis taip viliojančiai išlenda iš džinsų, gal eikime nusimaudyti po sodo šlanga ir pasivaikščioti basi po stiklo deimančiukais žibantį juodą asfaltą? Vištvanagis bus pagautas, iš daugiakryptės žydrynės plokščiojon žemėn nuleistas pačiais paprasčiausiais spąstais – višta. Apsičiupinėsime kišenes – nebeliko denarų, kortelės užblokuotos, durys užrakintos, spynos pakeistos. Ir mesime vyno stiklą šalin, šiaurietiškai griebsim arklą knygą lyrą, taisysime kelius, versime iš kanopų korumpuotą valdžią, laikysimės pažadų ir plėšysim į gabalus kolorado vabalus.

“Nu, tai pasakok“. Pasakosiu kaip ten viskas blogai bet visi šypsosi, kaip niekas neskuba ir sėdi kavinėse per dienas, kaip ten karšta ir kur gyventi geriau, kur buvau ir nebuvau, ką mačiau ir ko nemačiau, bet tai juk visiškai nieko naujo: pasakosiu vien dėl to, kad ne taip norėtųsi išvolioti jiems snukius už tokį debilišką klausimą.

O papasakoti norėčiau apie paprastą bičą iš Pietų Lenkijos kalnų, kuris prisigėręs tampa Daktaru Flamenko, jo keistus filmus, muziką ir narkotikus – ar žinojote, kad moteriškas intymios higienos skystis, vyriškai geriamas, gali atnešti vienas spalvingiausių haliucinacijų? – paprastą bičą, kuris tikriausiai pats netikėdamas man patarė: “sakyk, kad myli: greičiau sudrėks“. Apie tą, svaigalais ir keičiamomis moterimis bandantį prisikviesti prarastą pūtiko paauglystę. Jo niekuomet neišgirsite gitara grojančio “Wonderwall“, jis niekuomet nepasisakys, su kuo eina į pasimatymą ir visuomet turės ką papasakoti naujai pažįstamai. Apie metalistą, kurį penkių mėnesių gatvėje paliko mama, o iki penkiolikos mušė pamotė, tai jis nusprendė gintis, nusipirko kerzus ir prifarširavo savo profilius nuotraukų iš kačialkės, nesijaudinkite – moterų jis jau keleri metai nebemuša. Dulkinti jų irgi negali, kaip pats pasisakys jums per pirmąsias penkiolika pažinties minučių – bybys per didelis.

Apie merginą iš 10 tūkstančių gyventojų turinčios salos, tvarkingą ir pavyzdingą, puikią darbuotoją ir atsakomybės salą, kuri stengiasi būti vienodai gera visiems, tačiau prisigėrusi virsta seksualine plėšrūne. Apie mergaitę, savaitę savo neturtingomis rankomis dariusią suvenyrus namuose jos nelaukiantiems šeimyniškiams. Apie antrosios kartos pankę iš Švedijos šiaurės, dėl nepagydomos ligos saujomis valgančią nuskausminamuosius ir miegančią su įbroliu. Apie geriausią studentę, kuri besimylėdama bando nesavu balsu išrėkti visą geriausiajam tenkančią neteisybę, o gal prisišaukti kažkada mylėtuosius, o gal nors kelioms minutėms nuvyti šalin netikrumo demonus – kaip yra iš tikrųjų, ji juk nepasakys.

Apie išsilavinusią ateistę estę, kuri maišto vardan susižavėjo po padu laikomos albano žmonos laime. Apie ničnieko pusę metų neveikiantį tylų belgą liūdnomis akimis. Apie populiarumu užsimaskavusią juodaodę prancūzę. Apie badaujančią, bet principų neišduodančią latvę ir jos išsilavinusį paplūdimio berniuką airį. Apie zoranus, sinišas, nikolas ir gjorgius, kurie nepasitikėjimą slepia po gašlių, kraupių ir nejuokingų juokelių bei poelgių antklodėmis, petnešomis, D&G marškiniais, kietomis mašinomis, užpila rakija ir užkloja tiršta žolės migla. Apie biljanas, radmilas, vanjas ir sanjas, jų trumpus sijonus, spalvingas suknutes, rožines patalynes ir paklusnumą. Jos žino, kuo bus užaugę – užaugę jos bus moterimis. O jų vyrai, net pavydu – jų vyrai bus vyrais.

Į Vilniaus oro uostą Čekijos oro linijų reisas OK432 iš Prahos atvyksta tvarkingai, be didesnių sukrėtimų, po vidurnakčio, tačiau kelios minutės prieš nustatytą nusileidimo laiką. Oro uoste ramu, tokiu metu čia nedaug žmonių. Atvykimo salės spindi marmuru, dailiai prie modernaus pastato derinasi antikinių kolonų imitacijos. Lauke vėsu, neseniai nulyta, temperatūra vos siekia 15 laipsnių šilumos. Atvykėlis pasveikinamas šiltai, bet santūriai, be jokių išsišokimų. Namus už Vilniaus, Sodų bendrijoje “Vasara“ Nemenčinėlės k. erdvus šeimyninis vienatūris “Subaru Forester“ pasiekia be didesnių nuotykių. Valdžioje konservatoriai, dėl LKL titulo kovoja Vilniaus “Lietuvos rytas“ ir Kauno “Žalgiris“, kriminogeninė situacija, nepaisant pedofilijos skandalo, ganėtinai rami. Cigarečių pakelis kainuoja 6-9 litus, tačiau tokia proga negaila net ir 40 centų kainuojančios cigaretės. Statistikos departamentas praneša: vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sparčiai mažėja link 2000 litų ribos, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje siekė 18,1 proc.