Nugalėtojų gatvė

10 05 2010

Kai gyvenau studentų bendrabutyje Vilniaus pakrašty, tikrame barake, su tarakonais, naktiniais drugiais bei jų žmogiškaisiais atitikmenimis, iš virtuvės dingstančiomis bulvėmis ir seksu stengiantis nepažadinti kambarioko, tikrame cigarečių kaulijimo komunizme, karts nuo karto su vienu draugu iš gretimo bendrabučio eidavome pasivaikščioti. Eidavome dviese. Nebuvome mes homoseksualūs ar ką, tiesiog kartais eidavome pasivaikščioti, pasišnekėti apie filmus, knygas, “moterų klausimą” ir šiaip gyvenimą. Jis dažniausiai su maišeliu – šeimyniniame barake gyvenančiai per jaunai šeimynai – visko gyvenime nutinka – reikėjo maitintis – o aš su cigarečių pakeliu, kartais abu su alaus buteliais, ypač kai jo namiškių nebūdavo namie.

Susitikdavome prie bibliotekos, labas labas, ir eidavome pasivaikščioti į, kaip jį tada vadinome, Nugalėtojų kvartalą. Tai buvo – žinau, kad vis dar yra, bet prisiminimuose viskas juk būtajame laike – nemažas miško plotas visai šalia barakų, pakeliui į šūdiną lenkiškų rajonų “Maximą” – kokie dar avokadai?, nelyginant grybais nusėtas triaukščiais mūrais su dviaukštėmis balto mūro tvoromis, o ten, kur tvoros buvo su tarpeliais, galėjai matyti BMW tankus, plazminių televizorių vaivorykštes ir nesavo nuosavo baseino žydrynę.

Be pagrindinės Nugalėtojų gatvės tame kvartalėlyje abipus Nemenčinės plento dar buvo Pasakų g., Svajonių g., Žuvėdrų g., Mėlynių g., nerūpestinga vanile atsiduodantys vardai mus vertė labiau niekinti nei pavydėti tiems už tvorų pasislėpusiems humanoidams. Šukuodavome, kirsdavome ir sėdėdavome tas gatves apimti krūtinę šildančios švaistomo talento euforijos – dėl priklausomybės ar dėl šeimyninių nesėkmių, dažniausiai vakarėjant, kol advokatai, direktoriai, prezidentai, akcininkai, savininkai ir kiti žulikai siurbčiodavo jei ne Heineken, tai bent Švyturio Ekstra – visiški beskoniai – prie savo Čempionų lygos per savo LCD.

Istorija apsuko ratą, ir niekur mes nepajudėjome, Iggy Popo keleiviai, žiūrovai per tvorų tarpus, jūros ritmu švaistantys savo talentus, bet ei, ar ne tu sakei, kad tas, kuris šeimininko talentą mes žemėn, gaus penkiasdešimteriopai?.. Jei ne jūros, tai bent Dunojaus, pagal reliatyvumo teoriją tai ne jis siūbuoja mus, o Budapešto bokštai banguoja savo oranžinėmis šviesomis, mums, vynu ir substancijos suktinėmis apsiginklavusiems, penkiese ant prieplaukos didžiulėje upės saloje, pritaikytoje bėgikams, paaugliams ir onanistams. Į kategorijas mes įsipaišome tik iš dalies.

Tranzuotojai mes, paniekos nusipelnę vargetos, jaunyste, laisve ir nuotykiais maskuojantys nežinojimą kur dėtis, braunamės į asmeninę tamstos plerpiančios Zastavos erdvę, lyg į dvigulę lovą, tik be spyruoklių ar katalizatoriaus. Aistros tai mes turime, nemokamu alumi ją pakurti galima ir įdomiomis istorijomis, net jei kiek ir atbukę esame su suome Marija nuo Kosovo karo istorijų…

– Man rodos, jam nelabai gera, – Dunojaus užsuptą ir kiek užsikontempliavusį draugą primena vengrė.

Budapeštas – tai toks Vidurio Rytų Europos – kuo daugiau pasaulio krypčių, tuo dirbtiniau skamba – Nugalėtojų kvartalas, tik gal tolerantiškesnis. Per jį ir žygiuojame su piktu atsikontempliavusiu, talentus pažemiui barstančiu draugu ir brangaus alaus skardinėm. Krizės ir korupcijos nustekentos Vengrijos širdyje Budapeštui nuoširdžiai pochui, jis sau toks gražus, istorinis ir tarptautinis, turistinis ir anarchistinis, autentiškas ir vakarietiškas, su kinų restoranėliais – o virėjo dukra amerikietiškus filmukus žiūri – ir laisvės kalvomis, su laivais, pilimis ir burgerkingais, trimis su puse metro linijų ir nemokamais tramvajais – o jie vietoj normalių švieslenčių turi šiiich šiiich besišukuojančius antikvarinius juodą ir žalią mainančius šiiich šiiich tablo! – toks nebalkaniškas, kad net verkti iš laimės norisi.

Būtum gal kiek ir nustebęs, kaip šalis tokia sostine įpuolė tokion ekonominėn prarajon, bet pagalvojus gerai, viskas aišku ir paprasta – kam veikti, jei miestas veikia už tave? Tarsi plastiko žuvys alternatyviai madingo triaukščio baro palubėje pakybosime ant suoliuko prie dar vienos bažnyčios sūrelį ant bandos netikusiai tepdami, kol pro mus važiuos žaviai tarptautinės urbanistinės mergaitės ant žavių plonaračių dviračių, kol mieste siaus Pikaso parodos, kol įstabiame senajame Pešto turguje prieš gamtos surėdymą širdies stimuliatoriais ir dirbtiniais klubo sąnariais kovojantys šortuoti persenę turistai – skurdžiose šalyse išminties sulaukę išmintingai skursta ir miršta, o pertekliaus valstybės, žinia, juos eksportuoja į pirmąsias – jajajuodami srėbs guliašą, o mes srėbsime šaltibarščius šikną-spardančiuose Karolio apartamentuose pačiame Vamhaz korut su vaizdu į tą patį turgų – apatiniame aukšte gražiai pabaltakiavę juodoms medvilninėms kojinėms galite šimto forintų nuolaidą gauti…

Nugalėtojai turi savų privalumų ir trūkumų. Metropolio laisvė ne ką tikresnė nei alkoholiko laimė – jausti ją lengva, įprasminti sunkiau. Didmiestis lengva ranka gali įkalinti menininkus it iš A. Zuoko šlapių sapnų nuleistuose inkubatoriuose, užliūliuoti juos niekžodžiais dirbtuvės hepeningas flešmobas projektas, po langais įsikūrusios užeigos pintomis kėdėmis ir belaidžiu internetu, žodžiu, patvenkti reikiamą – bet nei lašo daugiau! – kiekį alternatyvos it Brazauskas Nemuną prie Kauno. Matytis gal iš karto ir nesimato, bet tai tos pačios rankos: jos statė vieną nuostabiausių pasaulyje Vengrijos parlamentų, jos kirpo sovietų herbą iš vėliavos vidurio 1956-ųjų revoliucijoje, o dabar jos grabinėja silikoninius papus Europos pornografijos sostine tapusiame mieste.

Budapeštas mums, įstrigusiems Balkanuose, buvo lyg vaisius nuo pažinimo medžio. Dabar jau žinome, kad gyventi galima ir kitaip, kad nebūtina taikstytis su neapykantos ir skurdo liūdesiu. Už tai, nelyginant už tą pornografiją, rūstaus biurokrato ranka ir išvarė mus it šunis iš Nugalėtojų kvartalo atgal į Nugalėtųjų. Paklusniai žygiuojame greta aptverto Vengrijos greitkelio, Adomas priekyje, Ieva gerokai atsilikusi. Ieva nenori, o Adomui jau nebestovi ir prašyti, bet eiti reikia, taip sakė dėdė policininkas: “no safety here!” Dvi greitkelio kryptis – link Slovakijos ir link Serbijos – čia skiria tik siaura gelžgaliais atskirta žalioji juosta. Lynoja, iš abiejų pusių kurtinančiai lekia sunkvežimių ilgosios šviesos, o žaliosios juostos viduryje – sulytas šuo, savijauta panašus į mus, tik jau gerokai papuvęs, bando mus sumaitotu snukiu perspėti apie gyvenimo nuodėmėje pavojus.

Advertisements

Veiksmai

Information

2 responses

11 05 2010
Aušra

“Nebuvome mes homoseksualūs ar ką’ – na, Tomai, nejau manai,kad kas nors tave homoseksualumu įtarinėja?:P

Beje, man labai patinka įrašo pavadinimas. Pamenu, kai labai seniai vaikščiojom po tą kvartalą, tu sakei: “Čia gyvena Nugalėtojai, o ten (Saulėtekio barakuose) – nugalėtieji” :)

12 05 2010
Karolis

Nors čia ir subjektyvu tačiau leisiu sau pateikti pora pastabų.

Nežinau ar Budapeštas jau toks Nugalėtojų kvartalas. Kurią čia dieną ėjau į tą patį pamėgtą šūdiną Tesco ir mačiau ant šaligatvio gulintį bomžą, kurio kelnėse ties išeinamąja šiojėjo didelė skylė, o skylėje lyg kirminas rangėsi pirštas. Kasėsi.
Ta pati Praha arba Viena(!), kuri paskelbta geriausiu miestu gyventi… tubūt numirėliams, atrodo daug labiau Nugalėtojiška.
Ir kad miestas veikia už Tave. Labai netiesa. vėlgi žinoma iš mano perspektyvos. Pabandytum tu Londone garsiai nusiperst. Tuoj miestas Tave sukontroliuotų ir išrašytų kokią netikėtą baudą ar bent jau apklaustų ar nerengi čia kokio sąmosklo. Ir šeip visokių taisyklių, taisyklėlių. Net ir tas metro dievuliau kaip vieno kambario butas daugiavaikei šeimynai. O čia pas Budapešta, kaip kokiam lofte nors imk ir dviračiu važinėk. Gali daryti viską. Lonone mietsas yra rankos, o tu molis. Čia viskas atvirkščiai.
O dėl kinietės mergaitės, žiūrinčios amerikoniškus multikus. O ką mes žiūrim? Gal Vladislavą Starevičių? Ta pati chujnia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




%d bloggers like this: